„Ilgai svarsčiau, ką galėčiau eksponuoti „Titaniko“ erdvėje. Anksčiau rodyti darbai netiko. Nutariau padaryti tik šiai erdvei skirtus darbus. Ilgai tikslinau salės išmatavimus – patalpos aukštis buvo ypač svarbus. Kai turi priklausomybę erdvei, nejauti saiko. Nauja vieta – kaip geros mielės – kai kur iki paskutinio centimetro veikė konstruojamų skulptūrų dydį. Patalpoje tilpo tik penki darbai: „Sijų kampainis ir armatūros strypai“, „Sijų kampainis ir du akmens rutuliai“, „Kiauras daiktas“, „Trys stačiakampiai“ ir į „Lietuvos aido“ galerijos salę pro duris netilpusi „Maslausko dėžė“, – parodą pristatė V.Urbanavičius.
Skulptorius (g.1951, Kvitoko gyvenvietėje, Taišeto r., Irkutsko sr.) yra vienas nuosekliausių, tačiau kartu nenuspėjamiausių, kaskart nustebinančių plastinės raiškos reformatorių. 1977 m. baigęs skulptūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), garsiųjų Smiltynės granito skulptūros simpoziumų (1978, 1980,1981, 1982, 1983), įdomiausių anuometinių parodų (Pirmoji respublikinė medalių ir mažosios plastikos paroda, 1979, Ksenija Jaroševaitė, Stanislovas Kuzma, Petro Mazūras, Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Vladas Vildžiūnas: mažoji plastika, piešiniai, 1984 ir kt.) dalyvis.
„Jau ankstyvuosiuose granito, netikėtos metalo ir medžio sąjungos skulptūriniuose objektuose, autorinės bronzos liejiniuose stebima savita, anuometinių figūrinių ir siužetinių kompozicijų aplinkoje išsiskirianti, ne ypač toleruota, asociatyviai minimalistinė plastinė raiška. Urbanavičius priklauso vėlyvojo sovietmečio skulptorių technologų, nenuilstančių naujų galimybių atradinėtojų kartai (Petras Mazūras, Mindaugas Navakas). Menininkui būdinga plastinė klausa, jautrumas ir išradingumas lemia platų jo kūrybinės veiklos lauką“, – skulptoriaus kūrybinį braižą apibūdino Elona Lubytė.
Audringas diskusijas apie šiuolaikinio meno vietą ir vertę visuomenėje sukėlusios „Krantinės arkos“ (2009) autorius per daugiau nei porą nepriklausomybės dešimtmečių yra sukūręs skirtingos paskirties darbų viešumoje: skulptūros „Dvi dalys“ (2002, Busanas, Pietų Korėja), „Vaivorykštė“ (2004, Utena), „Sąrama“ (2005, Vasaknų dvaras, Rokiškio raj.) „Kabantys akmenys“, (2006, Taikos pr., Kaunas), „Špūlė“(2011), „Kenotafas 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarams Kazimierui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui, Vladui Mironui“ (2007, Rasų kapinės, Vilnius), Kryžius, Altorius, Tabernakulis, Žodžio stalas, Celebrantų suolas (2004, palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios presbiterija, Vilnius).
Nuo 2006-tųjų Urbanavičiaus kultivuotą skulptūrinių objektų iš industrinių medžiagų konstravimo pomėgį keičia siekis tų medžiagų pagalba užvaldyti, plastiškai, tarsi John Cage, įgarsinti, balto kubo erdvę („Lietuvos aido“ galerijos projektai – „Atsidurti skulptūros erdvėje“ 2006, „Geležinė skulptūra“ 2011, „Pakelta sija ir kiti dalykai“ 2012). „Titaniko“ parodų salėje skulptorius pristato naują, šiai erdvei sukurtą įgarsinimo projektą.
