Festivaliui rūpima tema kalbėjo menotyrininkė ir festivalio kuratorė Aušra Trakšelytė, rašytoja ir festivalio kuratorė Gabija Grušaitė bei graffiti subkultūrą palaikantis muzikos atlikėjas Gabrielius Liaudanskas-Svaras.
„Nors gatvės menas yra dažnai tapatinamas su graffiti, apie šių meno krypčių skirtumus galime kalbėti trimis pagrindiniais lygmenimis: techniniu, funkciniu ir ideologiniu. Pastarieji du lygmenis atskleidžia daugiausia skirtumų – funkciniu lygmeniu gatvės menas siekia kontekstualaus santykio su aplinka, tai yra, integracijos tarp vietos, kurioje yra meno kūrinys atliekamas, ir pačio meno kūrinio. Tuo tarpu graffiti meno krypčiai kontekstualumas nėra toks aktualus.
Ideologiniu požiūriu gatvės menas ir graffiti yra gana panašūs: jie išreiškia teisę pasisakyti, „įsikišti į viešą erdvę“, kad ji iš tiesų taptų vieša. Kita vertus, gatvės menas šiuo požiūriu yra skirtas komunikuoti šią žinutę su didesne dalimi visuomenės (nes yra vizualus ir lengviau „perskaitomas“), o graffiti – daugiau savo subkultūrai, tad anonimiškumas graffiti kryptyje tampa ypač svarbus“, – panašumus ir skirtumus išskiria Aušra Trakšelytė.
Pasak Gabijos Grušaitės, kalbėdami apie gatvės meną ir graffiti pernelyg dažnai naudojame ir „gražu-negražu“ skirtį.
„Bet koks meno kūrinys, esantis viešoje erdvėje – net garsių ir istoriškai svarbių asmenų subkultūros – yra vienaip ar kitaip kontroversiškas, mat viešumas reiškia siekį būti visuomenišku. Tačiau diskusijos nekyla tuomet, kai viešas darbas yra tiesiog neįdomus ar turi labai aiškią paskirtį, pavyzdžiui, parduoti (viešos reklamos funkcija). Tad tiek graffiti, tiek gatvės menas neegzituotų, jei nebūtų to oficialaus memorialinio viešojo meno, kuriam būtų galima kelti priešpriešą“, – pasakoja Gabija.
Atlikėjas Gabrielius Liaudanskas (a.k.a. Svaras) iš dalies pritardamas Gabijai teigia, kad graffiti yra laisvos viešosios erdvės požymis, o galbūt net dar tiksliau – viešosios erdvės išlaisvinimas ir kelio atvėrimas įvairiam meno interpretavimui.
Gabija Grušaitė šiuo klausimu prideda, jog nuo jaunų dienų pradėję kaip graffiti subkultūros atstovai, laisvai reiškę savo mintis, užaugę ne vienas iš jų ėmė kurti kontekstualųjį gatvės ar net institucinį meną, kuris pasižymi itin didele laisve ir drąsa, dažnai taip trūkstama akademiniu keliu pasukusių menininkų darbuose. Gatvės meno ir graffiti spontaniškumas, pasak Gabijos, geriau atspindi mūsų laikmetį, erą, mūsų visuomenę ir mūsų kartą.
Visą pokalbio įrašą ir diskusiją su pokalbio auditorija galima perklausyti čia.
Apie gatvės meno ir graffiti skirtumus bei panašumus bus galima pasikalbėti ir su pačiais festivalyje dalyvaujančiais menininkais – Sepe&Chazme, Millo ir Antanu Dubra – rugpjūčio 25 d. 19 val. kultūros bare „Kablys“.
O antrasis festivalio pokalbis, vysiantis toje pačioje vietoje rugpjūčio 27 d. 19 val., nagrinės klausimą, kaip šiuo metu keičiasi Stoties rajonas ir kuo jis virsta čia besikuriančių verslų dėka. Pokalbyje dalyvaus Algirdas Kaušpėdas, architektas, muzikantas, artimai pažįstantis Stoties rajoną,
Ronaldas Šmitas, vienas baro „Bukowski“ įkūrėjų, Dominykas Čečkauskas, žmogus, sukūręs Pylimo gatvės pabaigai naują traukos centrą – „Keulė rūkė“, Dmitrijus Petrauskas, vienas baro „Dėvėti“ šeimininkų, ir Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius.
Trečiasis tarptautinis gatvės meno festivalis „Vilnius Street Art“ vyks iki rugsėjo 23 d. Stoties rajone.
