Pristatome jums Johną Rossą – iš Škotijos kilusį jauną choreografą, kurio biografijoje jau galima rasti ne tik Vilniuje sukurtą baletą Valpurgijos nakčiai, bet ir darbus su Londono Karališkąja opera, Opera North, šokėjų ikonos Mathew Bourne‘o apdovanojimą, o dabar – ir darbo patirtį Šanchajuje...
Spalvingas ir įkvepiantis Johno gyvenimas ir darbai – jo paties lūpomis, tiesiai iš Kinijos – tik jums, tik dabar. Na, o užburiančius jo darbo vaisius stebėti Vilniuje galėsime jau greitai.
– Jau praėjo kuris laikas nuo „Fausto“ premjeros. Kaip šiandien atsimenate šį laiką, darbą, kas čia jums buvo didžiausias iššūkis?
– Viską atsimenu taip gyvai, mano galvoje tai – lyg žiūrėti Timo Burtono filmą: tamsų ir tragišką, bet pilną aistros ir geidulio. Puikiausiai prisimenu patį šokį, bet labiausiai dėl to, kad tai buvo pirmas mano kada nors kurtas choreografijos darbas operai, taigi mano širdyje jis visuomet turės ypatingą vietą.
Iš tiesų šio pastatymo metu buvo labai daug iššūkių, bet didžiausias iš jų – darbo laikas, arba, tiksliau, reikiamybė sukurti didžiulį šokį per tokį trumpą laiką ir visą tai įlieti į bendrą spektaklio kontekstą. Kurdamas daugiausia dirbau su šokėjais ir tuomet, paskutiniu momentu, tarp jų turėjau įvesti jaunus choristus, niekuomet neturėjusius tokio masto šokio patirties ir galiausiai – Faustą dainavusį solistą.
Buvo iš tiesų sudėtinga vis plėsti savo fantaziją, nepamirštant, jog dirbdamas su 10 žmonių šokių salėje, iš tiesų kuriu darbą 30-čiai žmonių. Šiandien tikrai sutikčiau kartoti šią patirtį. Dabar, supratus ir žinant operos žanro kompleksiškumą, laiko brangumą ir kitus veiksnius, jaučiu jog jau būčiau pasiruošęs naujam projektui.
– Kokį įspūdį susidarėte apie visą VCO trupę?
– Visų pirma įstringa tai, kokie geranoriški yra visi ten dirbantys. Jie iš tiesų yra kaip šeima. Visą laiką ten jaučiausi labai laukiamas ir savas – tai mano laiką Vilniuje pavertė tikrai unikaliu, įsimintinu. Šios trupės talentas ir atlikimo kokybė prilygsta mano matytiems darbams, tarkime, Karališkajame operos teatre Londone, tačiau tai, kas įstringa labiausiai yra kiekvieno iš jų aistra savo darbui. Akivaizdu, jog kiekvienas ten esantis, nesvarbu ar pagrindinės rolės atlikėjas, ar choristas, kabareto scenoje iš už prekystalio dalinantis gėrimus, – kiekvienas darbas buvo atliekamas su šimtaprocentiniu atsidavimu.
– Lietuvos publika jūsų Valpurgijos naktį vadina vienu seksualiausių kada nors matytu šokiu, be to, visus ypatingai paveikė sukurtų įvaizdžių poezija, tarkime „gyvų žmonių suknelė“. Ar sunku kurti tokius vaizdinius, kaip ir iš kur gimsta tokios idėjos?
– Labai gera ir malonu sulaukti tokio atsako. Iš tiesų ypatingai sunku kurti kažką tokio... Kai Dalia man pirmą kartą nupasakojo, ką reikės daryti ir perskaičius siužetą, žinoma, mintyse, kaip ir kiekvienas, puoliau į ekstremumus – regėti tiesiog vienas kitą liečiančius žmones, užsiimančius seksu ir pan., bet nuo pat pradžių norėjau sužadinti daug platesnes asociacijas.
Mano įkvėpimas atkeliavo vaizdiniais, kad ir minėtoji suknelė: įsivaizdavau, kas dėjosi Fausto galvoje Valpurgijos nakties metu. Jis jautėsi taip, lyg būtų įlindęs į kiekvieno odą, o jie – į jo, ir tuo metu jis galėjo paliesti bet ką ir tai buvo taip gera... Taigi, ėmiausi suknelės, kaip formos, rūbo, kurį jis dėvi, tik kūriau jį iš kūnų, kurie judėjo ir lietėsi, kurdami tai, kas virė jo galvoje. Tas pats vyko su likusia darbo dalimi: fokusavau dėmesį į pojūčius ir atmosferą, leisdamas publikos vaizduotei kurti savo troškimus. Taigi, mano įkvėpimas daugiausiai buvo ko nors ryškiai intymaus vaizdas, tačiau į jį žvelgiau iš jį sukūrusio jausmo perspektyvos ir būtent tą norėjau atvaizduoti.
– Ar kada nors svajojote kurti baleto numerį operai? Juk tai, vis dėlto, specifinis žanras. Ką žinote apie operą ir kuo skiriasi darbas joje, nuo bet ko kito?
– Savo šokėjo karjeros metu esu dalyvavęs 2-ose operose. Jos abi buvo labai skirtingos tiek patirtimi, tiek ir pačiais pastatymais. Po pasirodymo Karališkojo operos teatro Covent Gardene „Tanhoizeryje“, kur choreografiją kūrė Jasmin Vardimon, galėjau matyti galimybes kurti operoje. Tai buvo kažkas, ką kaip choreografas turėjau savo siekiamybėse, bet ne tai, ties kuo tuo metu būčiau sutelkęs visą savo dėmesį, nes žinojau, jog tai – specifinis žanras ir galbūt aš dar nebuvau tam pasiruošęs.
O jei muzika mane jaudina, viskas tampa paprasta – mane įkvepia tai, ką aš girdžiu.
Bet kuriuo atveju, esu didžiulis klasikinės muzikos gerbėjas ir yra operos arijų, kurias esu tiesiog įsimylėjęs. O jei muzika mane jaudina, viskas tampa paprasta – mane įkvepia tai, ką aš girdžiu. Bet net turint viską omenyje, niekada iš tiesų nežinojau, ką tai reiškia – kurti operai, ir galiu pasakyti, jog tai yra tikrai sunku! Pirmiausiai, ką išmokau – negalima veiksmu antrinti, pritarti muzikai, nes ji tave visiškai suris ir scena taps „plokščia“. Taip pat čia tenka dirbti su labai plačiu atlikėjų ratu, kurie nebūtinai bus šokėjai, o dar – jei reikia kurti judesį dainavimo metu, susiduri su dar daugiau apribojimų, nes atlikėjai turi susitelkti į kvėpavimą ir galėti gerai padainuoti, taigi choreografija tampa specifine – leidžianti atlikėjui reikiamu metu sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia.
– Kokie buvo jūsų darbai po „Fausto“ ir kas jus nubloškė į Kiniją? Kiek ten praleisite laiko?
– Po „Fausto“ grįžau į Londoną ir dirbau judesio režisieriumi dviejuose spektakliuose. Be to, kad esu choreografas, dirbu režisūroje, dramos teatre, čia kuriu viską nuo judesio scenų, individualių charakterių fizikos vystymo, erdvinių sprendimų ir pan. Taip pat užbaigėme pasirodymus šokio šou gastrolėse. Matote, aš kartais pasirodau dar ir kaip šokėjas...
Na, o labai garsi britų eksperimentinio teatro kompanija „Punchdrunk“ ieškojo atlikėjų savo dabartiniam pasirodymui Šanchajuje „Sleep No More“ (ang. – „Daugiau nebemiegok“). Gyvenime nebūčiau pagalvojęs, jog dirbsiu su jais, nes ši trupė – lyg mano svajonių kompanija. Visgi man pasisekė ir pradžioje jie man pasiūlė kontraktą iki šių metų gruodžio, na, o jau būnant čia sulaukiau ir naujo pasiūlymo – likti iki 2018-ųjų spalio. Taigi dar ilgokai čia pabūsiu. Tai – nereali patirtis, be to, čia galiu kurti ir savo choreografiją.
„Punchdrunk“ yra įtraukiančio teatro trupė, kuri specializuojasi spektakliuose, vykstančiuose keliaaukščiuose pastatuose, transformuodami juos į realybę atkartojančias aplinkas, taip atkurdami istorijas. Pasirodymai vyksta visame pastate ir žiūrovai gauna kaukes, kurios paverčia juos nematomus atlikėjams. Todėl tik nuo kiekvieno žiūrovo priklauso, kur jie nori eiti ir ką jie pamatys, kol viskas vyks aplink juos. Visas spektaklis trunka 3 valandas, taigi galima sugaudyti istorijos dalis. Šiuo metu pasirodymas, kuriame aš dalyvauju, yra paremtas Šekspyro „Makbetu“.
– Kaip ir kuo skiriasi darbas ir gyvenimas Kinijoje?
– Darbinis gyvenimas nėra toks skirtingas, kaip bet kur kitur. Tiesiog yra skirtingų žmonių ir skirtingų darbo būdų. Man asmeniškai vis atrodo, kad kur tik benuvyksi, iš daugelio kampų pažvelgus viskas bus labai panašu, gal tik kas nors kalbės kita kalba, ar kitaip darys tam tikrus dalykus, bet iš esmės juk mes visi darome tą patį. Visgi visi esame žmonės.
Na, o gyvenimas Kinijoje, žinom labai skiriasi nuo JK. Adaptacija užtrunka. Pirmiausia, čia nėra tavo šeimos ir artimųjų, kalba yra labai sudėtinga suprasti, o skaityti yra praktiškai neįmanoma, nes hieroglifai nėra kažkas, ką gali iššifruoti europietis. Atvykimas iš ekstremaliai vakarietiškos kultūros į ekstremaliai rytietišką – tikras akių atsivėrimas. Aš tiesiog stengiuosi būti atviras viskam ir stengiuosi mėgautis savo laiku čia, mokydamasis apie kitą kultūrą ir gyvenimo būdą.
– Ar jūsų gyvenime visuomet buvo planas „tapti choreografu“?
– Niekada! Būdamas jaunesniu, norėjau tapti aktoriumi. Taigi, siekiau to ir netgi atsidūriau dramos mokykloje. Tik būdamas 18 buvau supažindintas su šokiu ir tai vyko tame pačiame pastate, kur aš studijavau aktorystę. Tiesiog susipažinau su keliais šokėjais, kurie mane pakvietė į pasirodymą. Stebėjau Škotijos šokio teatro spektaklį „Luxuria“ ir tai man „nunešė stogą“. Kažkas tuomet užsidegė ir kad ir kaip nuvalkiotai tai beskambėtų – supratau, kad šokis yra man. Man pasisekė, jog antraisiais aktorinių studijų metais turėjome judesio kursą – tų paskaitų metu galutinai supratau, jog tai yra tai, ką aš noriu daryti. Taigi, ėmiau siekti šios karjeros ir man pasisekė – buvau pakviestas mokytis Škotijos šiuolaikinio šokio mokykloje, mano gimtojoje šalyje. Po kelių metų norėjau iškelti kartelę dar aukščiau, todėl pabandžiau stoti į Londono šiuolaikinio šokio mokyklą ir buvau priimtas tiesiai į antrą kursą.
Dar Škotijoje choreografija buvo tai, kas man patiko, bet neturėjau tam aistros, kol nenuvykau į Londoną ir tuomet prasidėjo... Nuo tol, kai tik gaudavau progą sukurti choreografiją, tučtuojau jos imdavausi. Ir nuo pat pradžių supratau, jog kurti noriu tam, kad pasakočiau istoriją. Baigęs studijas ėjau ir atlikėjo ir choreografo keliais. Tuomet man labai pasisekė laimėti Matthew Bourne‘o choreografo apdovanojimą 2013/14 m. sezone. Tai man atvėrė begalę galimybių, kaip, pavyzdžiui, turėti savo agentą, kuris mane atstovauja ir gauna darbų teatre. Taip pat 2015 m. buvau įtrauktas į BBC 32 „vertų stebėti“ apdovanotojų sąrašą ir kaip prizas, mano darbas metus buvo prodiusuojamas Swindon šokio organizacijos. Nuo tada aš daugiausiai sutelkiau savo veiklą į choreografo ir judesio režisieriaus veiklą. Matthew Bourne‘as yra vienas svarbiausių ir įtakingiausių šiandienos choreografų ir tik jo dėka aš sutikau Dalią, kuri su juo susisiekė, ieškodama choreografo Vilniaus „Faustui“.
– Ką jums šiais laikais reiškia turėti savo šokių trupę, kokius darbus jūs kuriate?
– Man mano trupė yra mano saugusis prieglobstis. Tai vieta, kur galiu kurti tai, ko reikia man. Dievinu kurti ir pasakoti istorijas, todėl norėjau sukurti kažką savo, kad tai galėtų vykti ir tai yra šios trupės esmė: šokio teatro mišinyje kurti kiekvienam pasimėgauti skirtas istorijas. Nemėgstu kurti elitui, kurie „gali suprasti“ ar kurie dažnai vaikšto į šokio spektaklius. Kuriu su labai paprasta mintimi galvoje, kurią kažkada man pasakė senelis, kai iš vaidybos perėjau į šokį ir jis atėjo į pirmą mano pasirodymą: „O taip, buvo puiku, man tik labiau patiko, kai užsiėmei drama, tai aš bent galėjau suprasti.“ Nuo to momento norėjau kurti tai, kas nepriverstų žmonių jaustis kvailais nesupratus, bet taip pat nenoriu jiems visko patiekti ant lėkštės. Man žymiai daugiau reiškia prie manęs priėjusio pirmą kartą šokio spektaklį mačiusio žmogaus „Man labai patiko“, nei puikus ar labai prastas kritiko įvertinimas.
– Kas jus įkvepia? Kokius choreografus išskirtumėte, kaip labiausiai paveikusius darbuose ir pačiame požiūryje į šokį?
Manau, kaip ir visus, mane įkvepia viskas: muzika, knygos, filmai ir t.t. Bet privalau išskirti tikrąjį įkvėpimą, tai kuomet mane kas nors tikrai paveikia. Pavyzdžiui mano paskutinis darbas buvo pagal Mitch Alboms knygą „Penki žmonės, kuriuos sutinki danguje“ ir iš esmės jis buvo apie tikslą. Jis tiesiogiai gimė iš mano ir senelio pokalbio apie gyvenimą ir tikslus, ir tai iš karto mane privertė susimąstyti apie tą knygą. Tuomet panorau sukurti darbą, paremtą šia tema, tam, kad parodyčiau ir įkvėpčiau žmones, kad net jei taip ir neatrodo, mes visi turime tikslą ir prasmę savo gyvenime.
Šiuo metu mane be abejonės labiausiai įtakoja choreografė Crystal Pite. Ši moteris – absoliutus genijus. Ir jos kūriniai iš tiesų man artimi tuo, jog juose yra daug rūpesčio ir supratimo apie tai, kaip žmonės jausis stebėdami pasirodymą. Visgi ji niekuomet neleidžia tiesiog atiduoti tau kokybės ar idėjų , – ji išlieka ištikima savo estetikai, tačiau savo pasirinktais sprendimais kažkaip sukuria magišką vaizduotę ir jausmus.
Na ir Lloydas Newsonas iš DV8 tikriausiai vis dar yra vienas mano visų laikų mėgstamiausių choreografų. Man labai patinka tai, kaip jis imasi socialinių/politinių problemų ir stačia galva jas puola, priversdamas tave, kaip žiūrovą, iš tiesų kvestionuoti save, o kartais jis konfliktuoja su tavimi, nes tu nesutinki. Man patinka tai, kokie stiprūs yra jo teiginiai, ir tai kad jis niekuomet nebijos, jog kažkas gali būti įžeistas to, ką jis pristatys. Jo puiki mintis: „Kuriu tik tuomet, kai turiu ką pasakyti.“ Ir tai mane labai paveikė nuo tada, kai pradėjau pats kurti. Kas kartą, kai užbaigiu kūrinį, visad savęs paklausiu to paties klausimo: ar tai iš tiesų buvo kažkas, ką aš norėjau pasakyti?
– Ar galėtumėte atsiminti ir išskirti sudėtingiausias 24 savo gyvenimo valandas?
Gyvenime... Labai jau daug jų buvo! Bet šokyje konkrečios 24h iššoka greit. Tai buvo Mathew Bourne‘o choreografų apdovanojimų pasirodymų premjeros diena ir aš buvau visiškame strese. Mes dar nebuvome baigę techninės repeticijos, o kūrinys vis dar buvo toks šviežias visų galvose, kad dar ties daug kuo dar buvo dirbama. Net po pasirodymo, kitą dieną, mes turėjome atlikti kupiūras, kurti naują apšvietimą, kas kėlė dar daugiau streso. Atsimenu, jog buvau ant visiškos ribos, net tik dėl viso šito, bet ir dėl spaudimo laimėti tą apdovanojimą, jutau, jog viskas artėjo prie to momento, kai visi žiūrės ir vertins... Ir ta mintis tiesiog mane užvaldė, kankino. Po visko jaučiausi neįtikėtinai prastai prieš visus savo bendradarbius ir šokėjus, nes jie turėjo su manimi tokiu taikstytis, bet jie – puiki profesionalų šutvė ir aš net negalėjau prašyti būti apsuptas dar geresnės komandos.
