Bonsų gimtinė – Kinija
Pirmosios kinų legendos apie bonsų atsiradimą siekia 200 metus prieš mūsų erą, Han dinastijos laikus, kai imperatoriaus rūmams puošti buvo pradėti formuoti ištįsi peizažai su miniatiūriniais kalnais, upėmis, slėniais, medžiais. Šiais peizažais buvo stengtasi atspindėti visą to meto šalies kraštovaizdį, kurį imperatorius galėjo vienu žvilgsniu aprėpti pro savo rūmų langą. Tai buvo pirmieji bandymai. Šis darbas buvo tęsiamas toliau Tang dinastijos laikais. Tada (apie 700 m.e. metus) atsiranda pirmieji piešiniai ir rašytiniai šaltiniai, kuriuose perteikiama bonsų išvaizda ir kai kurios formavimo detalės.
 |
| Kęstučio Gailiaus nuotr./Bonsas |
Japoniją bonsai pasiekė tik 800-1100 mūsų eros metais, kur juos atgabeno budistų vienuoliai. Japonai jais susižavėjo, pradėjo masiškai auginti, tobulinama jų formavimo ir auginimo technika, ilgainiui kuriasi filosofija.
Gėlininkai įsitikinę: japonų dėka turime tai, kas vadinama bonsai klasika ir tradicijomis – su gausybe stilių ir formų, iš pirmo žvilgsnio chaotiškų, bet realiai sugrupuotų ir tvarkingai įrėmintų tam tikrose taisyklėse. Tiek Kinijoje, tiek Japonijoje auginami šie medžiai buvo gana uždarai, jų platinimas ir populiarinimas už šalies ribų buvo ribojamas.
Europą bonsai pirmą kartą pasiekė tik 1878 metais. O pirmoji didelė šių medžių paroda įvyko Londone 1909 metais. Tačiau greit šie augalai užkariavo europiečių širdis. Apie 1935 metus bonsai pradėti vertinti kaip meno rūšis Vakaruose. Tuo metu Amerikos žemyne pirmasis ryškus susidomėjimas bonsais kilo Antrojo pasaulinio karo metu.
Ar lietuviams užtenka kantrybės auginti bonsus?
Japonų taip uoliai saugota ir puoselėta šių medžių formavimo klasika palaipsniui ima prarasti savo griežtas formas ir įgauna daugiau įvairovės: tiek pačių bonsų supratime, tiek ir formavimo būduose. „Klasikinis“ šių augalų periodas pamažu ima užleisti vietą „moderniems bonsams“.
Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje bonsų auginimo entuziazmas nėra labai didelis. Gal kaip išorinis veiksnys tai sąlygoja mūsų klimatas, o gal svarbesnis yra vidinis: lietuviai, tiesiog, pritrūksta kantrybės juos užauginti. Bonsų augintojai žino: praeina ne vieni metai, o kartais ne vienas dešimtmetis, kol iš pradinio ruošinio užauga ir suformuojamas tikras bonsas. Tačiau galima pasidžiaugti, kad vis gi Lietuvoje yra entuziastų, kantriai ir nuosekliai, metų metus auginančių, formuojančių ir puoselėjančių savo bonsus, perduodančių savo patirtį kitiems.
Parodos „Žali horizontai“ organizatoriai, kaip pagrindinį parodos akcentą pateikdami orchidėjas, sukulentus, sanpaulijas, vabzdžiaėdžius augalus, nusprendė šiek tiek pamaloninti lankytojų akį ir keletu bonsų pavyzdžių. Bus pristatyti įvairaus amžiaus (nuo keleto metų iki keleto dešimtmečių) ir stilių medžiai, įvairiose jų formavimo stadijose. Nuo „mame bonsai“ (mini medelių) iki vidutinio dydžio „moyogi“ (pasvirusio, raityto kamieno medžių), modernių bonsų, formuojamų iš sukulentų.
