Blogai, jei kultūra nekelia problemos
Paklaustas, kokią vietą politinėje sąmonėje užima kultūra, Arūnas Gelūnas sako, kad šiandienė situacija nedžiugina. Pasak jo, kultūra gerokai pritilusi, išskyrus atvejus, kai prie Vyriausybės susirenka dėl kuklių atlyginimų maištaujantys kultūrininkai: „Jei reikėtų pateikti statistiką, kiek apie kultūrą kalbama parlamento salėje, tai būtų matyti vis mažėjantis šių klausimų skaičius. Deja, jei ir kalbama, tai toli gražu ne apie esminius dalykus, o tik įvairias smulkias pataisas.“
A.Gelūnas teigia tikėjęsis, kad didelės reikšmės turės atskiro Seimo Kultūros komiteto sukūrimas. „Prieš tai kultūra visuomet buvo tarsi prijungta prie švietimo ir mokslo. Labai pritariau šio komiteto sukūrimui, sveikinau, bet panašu, kad po jo atsiradimo kultūra tik dar labiau pritilo, tapo atskiresne sritimi. Ji nebesusiekia nei su švietimu ir mokslu, nei su ekonomika. Bet gal aš klystu“, – svarsto parlamento narys.
Kultūra tik dar labiau pritilo, tapo atskiresne sritimi.
Gintautas Mažeikis tvirtina, kad kultūrą galima skirti į dvi dalis: „Kultūra gali būti viešosios erdvės, kupinos prieštaravimų ir politikos, dalis. Arba – ekonominės, tiksliau ūkio ir administracinė dalis. Jei kultūra užima pirmąją poziciją, ji tiesiog keroja. Tačiau jei tampa ta administracinės sistemos dalimi, tai tik verkšlena apie lėšų paskirstymą. Manau, kad Lietuvoje kultūra gyvena ūkio ir administracijos gyvenimą.“
Anot G.Mažeikio, blogai, jei kultūra šalyje nekelia problemos. „Jei netampa problema, ji neveikia mūsų demokratinio proceso. Tai jau reiškia, mūsų demokratinis procesas yra nekultūringas. Galima pastebėti, kad kultūrininkai tapo administraciniais veikėjais, savo administracinius veiksmus melagingai vadinantys kultūra“, – aiškina profesorius.
Kur svarbus išlikimas, mažai vietos kūrybai
A.Gelūnas prisipažįsta – jam juokingiausia tai, kad politikams ir visam valstybės aparatui velniškai reikia kultūros: „Pagalvokime, koks būtų mūsų šimtmečio šventimas, jei neturėtume kultūrinių formų? Šventimo net nebūtų. Nacionalinis transliuotojas neprimintų šios progos dokumentiniais filmais, poetų eilės nekalbėtų apie Lietuvą ir pan. Kultūrininkai kažkur tarpsta patys savaime, o kai reikia, mes juos išsikviečiame tarsi gelbėtojus. Jie atsiranda, viską padaro ir vėl dingsta.“
Pasak G.Mažeikio, kultūros veikėjai dažnai pasirodo ne tik kaip reikalingi stebukladariai, bet ir kaip tarnai. „Taip sakau, nes nemanoma, kad kultūrininkai sukels kažką blogo. Todėl per daug ir nesidomima kultūros reikalais. Net kai prasideda koks nors viešojo paminklo statymas ir pasirodo konfliktas, jis baigiasi pašnekesiu vietoje to, kad įgautų judėjimo formą. Konfliktas netęsiamas, nors menininkui nesutarimai yra laimė“, – tikina profesorius.
A.Gelūnas, prisimindamas savo patirtį, teigia daug laiko praleidęs valstybėse, kur kultūra – tarsi viena religijos formų: „Tokios šalys – Japonija ir Prancūzija. Tiesiog yra šalių, kurios ir politiškai, ir psichologiškai suvokusios kultūros reikšmę. Vienas tyrimas rodo, kad visuomenės gali būti suskirstytos į išlikimo arba saviraiškos. Lietuva akivaizdžiai priklauso išlikimo visuomenėms, šis reikalas mums dar labai aktualus, tačiau tai lėmė istorija. Prancūzija kultūriniu aspektu visiškai kitokia, bet palyginkime jų ir mūsų istoriją.“
G.Mažeikis pritaria, kad išlikimo sindromas Lietuvoje dar labai stiprus. „Ten, kur svarbus išlikimas, mažai vietos intuicijai ir kūrybai. Tokia jau mūsų istorija. Čia noriu prisiminti Prancūzijoje vykdytą šalių analizę. Paaiškėjo, kad yra tautų, nuolatos reprodukuojančių Golgotą – kančią. Tokiose tautose kančia tampa kaip verslas, kur svarbiausia parodyti save tarsi auką. Būtent tuo ir užsiimama vietoje meninės saviraiškos. Gaila, Lietuvoje mažai kam rūpi grynosios estetikos patirtys, neturinčios nieko bendra nei su kančia, nei išlikimu“ , – tvirtina profesorius.
Išlikimas ir kančios akcentavimas, kaip įsitikinęs G.Mažeikis, paverčia kultūros lauką ligotu: „Kartais politikai ir įvairūs mąstytojai sako: mūsų funkcija yra gydyti. Ne, iš tiesų jie yra tie, kurie sargdina. Kuo toliau, tuo daugiau verkiama, kad lietuviai išsivažinėję po pasaulį. Vietoj to, kad būtų pastebėta pasaulinė, plačiai pasklidusi lietuvių saviraiška, viskas nubraukiama ir vėl grįžtama prie kančios reprodukcijos.“
