Žemiau – Kotryna Markevičiūtė kalbina Godą apie pasiruošimą šių metų parodai.
– Goda, papasakok apie savo projekto „Reklamuojant anarchizmą“ idėją.
– Šis projektas kyla iš susidomėjimo politiniu anarchizmu ir vienu iš jo pradininkų – Mikhailu Bakuninu. Anarchizmo idėjos ir istorija nuo pat jo atsiradimo pradžios buvo sistemiškai trinamos iš visų oficialių istorinių diskursų. Tai nieko nestebina, nes anarchizmas yra iš principo antivalstybinė, antikapitalistinė ir antireliginė pasaulėžiūra. Jis atsirado kaip transnacionalinis judėjimas, pasisakantis prieš bet kokias hierarchines ir diskriminacines struktūras, kritikuojantis galios santykius ir, paprastai tariant, siekiantis dviejų tikslų – kiekvieno individo laisvės ir lygybės. Egzistuoja daugybė pakraipų, diskutuojančių ir dažnai nesutariančių, kaip anarchizmo idėjas reikėtų pritaikyti visuomenėje. Aš sakyčiau, kad anarchizmas šiandien nebėra konkretus politinis judėjimas, tai – pasaulėžiūra ir tam tikra etinė laikysena.
Savo projektuose aš dirbu su anarchizmu kaip su archeologiniu radiniu, vertu išviešinimo. Mane domina istorijos bei tiesos konstravimo ir naikinimo mechanizmai, bei kūryboje užkoduotas politinis potencialas. Neseniai Venecijoje, Turine ir Vilniuje pristačiau performansą „Bakuninas“. To paties tikslo vedama nutariau sudalyvauti JCDecaux premijos konkurse su pasiūlymu reklamuoti anarchizmą, kuris buvo atrinktas į parodą. Bendradarbiaujant su didžiausia reklamos kompanija pasaulyje man atrodė neetiška nepasinaudoti šia galimybe subversiniams tikslams. Sekantis klausimas buvo – kokia turėtų būti anarchizmo reklama ir kas turėtų nuspręsti kaip reklamuoti šias idėjas. Ar aš pati? Nutariau ieškoti anarchistinio gesto pačiame procese.
– Koks tai „anarchistinis gestas“ ir kaip jis pasireiškia tavo projekte?
– XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tokiose šalyse kaip Italija, Ispanija, Prancūzija anarchizmas dar buvo palyginus galingas politinis judėjimas. Tuo metu pasitaikydavo, kad darbininkai užimdavo fabriką ir imdavo jį valdyti anarchistiniais principais: visi su produkcija vienaip ar kitaip susiję žmonės turėdavo pilną teisę priimti visus esminius sprendimus, taip pat juos keisti ir vetuoti. Taigi, darbuotojų sąmoningumas visada buvo pagrindinis anarchistinės ekonomikos principas.
Matau JCDecaux ir ŠMC bendradarbiavimo fenomeną kaip fabriką, produkuojantį parodą, o kartu ir inovatyvias, šiandienos rinkai tinkamas idėjas. Ieškodama anarchistinio gesto, nusprendžiau inicijuoti komitetą, kuriame dalyvautų visi su paroda susiję ir prie jos prisidedantys žmonės: pirmiausia ir svarbiausia – reklamos kompanijos, su kuria dirbu, technikai ir darbininkai, taip pat kompanijos vadybininkai ir buhalteriai.
Iš ŠMC pusės norėjau įtraukti techninį personalą bei salių prižiūrėtojas, šios parodos kuratorius, jos architektą, grafinius dizainerius, bei, itin svarbu – kolegas jaunus menininkus, su kuriais turėčiau konkuruoti dėl piniginio prizo. Visi kartu sprendžiame ką reikėtų daryti su tais 3000-ais eurų laimėjimo atveju. Tiesą pasakius, norėčiau prizo nelaimėti. Nesutinku su „fabriko“ skatinimu jaunuosius šiuolaikinius menininkus – vieną pažeidžiamiausių kultūrinės visuomenės grupių – tarpusavyje konkuruoti. Turėtume bendradarbiauti.
– Kokie pagrindiniai šio komiteto veiklos tikslai ir veikimo principai?
– Komiteto tikslas – svarstyti klausimą, ką reiškia plėsti anarchizmo idėjas, kokiu būdu geriausia tai daryti, ir kokiomis priemonėmis. Ką reiškia tokie terminai kaip darbas, valstybė, hierarchija, tiesioginė demokratija, kapitalizmas, laisvė, konkurencija, komercija. Kokiais principais organizuojama mūsų visuomenė, o kokiais ji galėtų būti organizuojama.
Parodoje ŠMC ketinu pristatyti ligšiolinės komiteto veiklos dokumentaciją, susirinkimų protokolus, nuveiktus darbus ir ateities planus. Šis komitetas yra visų pirma edukacinio pobūdžio, bet taip pat ir transformacinio. Manau, labai svarbu atrasti tinkamus būdus komunikuoti su visuomene, įgalinti žmones sužinoti daugiau ir dalyvauti.
– Giliniesi į anarchizmo istoriją ir šiuolaikines jo formas, kokią vietą anarchizmas užima šiandieninėje visuomenėje ir kaip tavo nuomone jis reiškiasi? Gal tavo įkurtas komitetas ateityje gali tapti platesnio pasaulinio tinklo dalimi?
– Mikhailas Bakuninas (1814-1876) buvo pirmasis nesustabdomai kalbėjęs ir praktikavęs laisvę. Jis ir jo gyvenimo istorija man yra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis ir pavyzdys to, ką galima nuveikti vienu gyvenimu. Tačiau nuo XIX a. anarchizmas evoliucionavo iš radikaliai antivalstybinio į įvairesnę galios kritiką. Nepasakosiu visos judėjimo raidos nuo Bakunino iki dabar, tik paminėsiu, kad paskutinis lūžis įvyko apie 1970-1980-uosius metus. Tuometinių revoliucingiausių mąstytojų įtakoje su Micheliu Foucault priešaky, kuris buvo vienas svarbiausių XX a. anarchizmo balsų, tapo aišku, jog nepakanka problemos ieškoti valstybinėje santvarkoje. Problema yra visur pasireiškiančiuose galios santykiuose: finansų, technologijų, mokslo, informacijos, sekimo sistemose... Taip pat tai buvo metas, kai aplinkosaugos problema tapo akivaizdi globaliu mastu. Jei XIX a. žmonės visame pasaulyje mirė nuo bado, tai dabar jie miršta nuo planetos užterštumo bei gamtos katastrofų. Kaip tada, taip ir dabar už tai atsakingi yra tam tikri galios mechanizmai. Taigi, šiandieninio anarchizmo tikslas nebėra revoliucija nukreipta prieš valstybę. Tai – aplinkosaugos, bei visų socialinių grupių lygybės revoliucija.
Galima taip pat kalbėti apie šiandien egzistuojančius anarchizmo pavyzdžius, jų įvairovę. Štai paimkime Malagasių žmones, gyvenančius Madagaskaro pelkėse. Formaliai, jų bendruomenės paskutinius keturis šimtus metų gyveno valdomos kaip merinų ir prancūzų kolonijos. Faktiškai, vis dėlto, Malagasiai buvo labiau linkę priešintis nei bendradarbiauti centralizuojant valdžią Madagaskare. Todėl galiausiai okupantai nusprendė palikti juos ramybėje su jų pačių valdymo principais. Laikas nuo laiko jie atlieka ritualą, kurio metu turi nukauti žiaurias raganas, nes tiki, kad tas, kuris siekia galios ar turtų, bus apsėstas raganų, susirgs ir neteks proto. Taigi, galios siekis suvokiamas kaip beprotybė.
Ši bendruomenė gyvena taikioje, giliai anarchistinėje organizacijoje, nors nėra nieko apie patį anarchizmą girdėję. Taip pat galima paminėti Rojavos pavyzdį Šiaurės Sirijoje. Tai per amžius persekiotų kurdų daugumos valdoma teritorija, kurios valdyme taikomi tiesioginės demokratijos principai labai artimi anarchizmui. Jos sistema siekia užtikrinti lygias teises visoms etninėms, religinėms ir socialinėms grupėms, lyčių lygybę, teritorijos ekonominį savipakankamumą, bei gamtos apsaugą. Daugybė anarchistų iš viso pasaulio vyksta į Rojavą padėti jai atsilaikyti karo sąlygose ir kurtis, nes tai – lig šiol nematytas ir daug vilties teikiantis atvejis.
Nors ir įkurtas Vilniuje, komitetas neturėtų savo veiklos apriboti lokaliai, bet mokytis ir jungtis su patyrusiais pasaulio anarchistais. Palaikome ryšius su Italijos judėjimu, konsultuojamės su anarchizmo istoriku profesoriumi Antonio Senta. Tikimės vieną dieną prisikviesti ir patį Noamą Chomskį.
Trečioji „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų paroda (kuratoriai Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė) ŠMC duris atvers šių metų pabaigoje. „JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 3000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.
Be Godos Palekaitės šiais metais konkurso būdu dalyvauti parodoje buvo atrinkti penki Lietuvos jaunosios kartos menininkai – Matas Janušonis, Anastasija Sosunova, Gabrielė Adomaitytė ir kūrėjų kolektyvas „Pinigų Uostas“.