– Kuo tau siejasi tėtis ir dulkių siurblys?
– Kai buvau maža, tėtis mane mokė siurbti kambarį. Jis man aiškindavo, jog nemoku to daryti, nes neturiu jokios šio darbo sistemos. Man niekada nepavykdavo siurbti taip, kaip jis mane mokė, ir viskas baigdavosi tuo, jog jis paimdavo siurblį ir pats išsiurbdavo mano kambarį. Vis dėlto šios tėčio pamokos man labai įstrigo.
– Kodėl dabar prisimeni šią istoriją?
– Pradėjau galvoti apie dalykus, kurie man padarė didelę įtaką. Sąmoningai ir nesąmoningai iš tėčio esu perėmusi labai daug dalykų. Ši siurbimo pamoka man ateina į galvą, kai galvoju apie tai, kaip nepastebimai tampame panašūs į savo artimuosius. Dėl to šią istoriją atsimenu labai ryškiai. Be to, mes su tėčiu neturėjome labai daug akimirkų, kai jis mane kažko mokė ar mes kažką kartu veikėme. Todėl šis prisiminimas man yra labai svarbus.
– Kokie tėvo ir dukros panašumai atsiskleidžia „Šokyje dulkių siurbliui ir tėčiui“?
– Spektaklyje mes matome jaunos moters dvi puses – privačią ir „fasadinę“. Šalia to girdime ir tėvo istoriją. Jie abu turi po mažą gyslelę švelnaus tragizmo. Brandus, į antrą gyvenimo pusę perkopęs tėvas yra vienišas kaip ir ta jauna moteris. Jie abu taip pat kvestionuoja save. Jie abu gyvena savo pasauliuose, kurie yra skirtingi, bet labai artimi.
– Spektaklio komunikacijoje naudoji savo ir tėčio dialogus. Kaip tavo tėtis reaguoja į tai, jog jūsų privatus gyvenimas atsiduria viešumoje?
– Aš jam to dar nesakau. Kadangi įrašinėju mūsų pokalbius, kuriuos naudosiu spektaklyje, nenoriu to sakyti, kad jis staiga nepasikeistų, būtų kuo natūralesnis. Žinoma, aš jį pakviesiu į spektaklį.
– Nebijai po premjeros sulaukti neigiamos tėčio reakcijos?
– To nebus. Galbūt tėtis nesupranta, ką darau, bet viską priima ir mane palaiko.
– Kokia tavo motyvacija kurti šį spektaklį?
– Jau kelis metus turiu ryškią šio spektaklio viziją, kuri manęs nepaleidžia. Todėl privalau dabar sukurti šį spektaklį, kad pagaliau ji mane išlaisvintų.
Iš pradžių spektaklis rėmėsi tik mano labai asmenišku santykiu su tėčiu. Tačiau pradėjus kurti atsirado ir kitos man svarbios temos – vienatvė, vienišumas, lūkesčių pateisinimo, televizijos įtakos, savęs suvokimo ir priėmimo. Šis spektaklis yra apie jaunos moters pasaulį, kuris gali būti visoks, bet yra artimas ir kitiems.
– Kokią privačią moters erdvę kuri scenoje?
– Aš ją apibrėžčiau taip – kai užsidaro uždanga ir tu nulipi nuo scenos arba kai tavęs nemato kiti ir net neįsivazduoja, kokia esi tuomet, kai tavęs nesupa kiti žmonės.
– Kitaip tariant kalbi apie moters įvaizdžius visuomenėje ir asmeninėje erdvėje?
– Taip.
– Kiek įtakos spektaklio moters įvaizdžiui visuomenėje turėjo tėtis?
– Tiesiogiai apie tai nekalbu, bet dalis to moters „fasado“ yra tėčio vizija. Iš mūsų pokalbių supratau, kaip jis mato mano specialybę ir mane pačią. Kadangi esu šokio ir teatro pasaulyje, jam tai yra lygu popkultūrai ir televizijai. Jei aš nevaidinsiu serialuose, vadinasi, mano menininkės karjera bus nenusisekusi. Ir iš čia kyla visas formuojamų lūkesčių ir vilčių tragizmas, kai norisi pasakyti „tėti, viskas yra ne apie tai“. Tai yra labai stipriai susiję su savęs pristatymu visuomenėje.
– Su kokiomis moters ar jos įvaizdžio visuomenėje problemomis susiduri?
– Kai pradėjau galvoti apie šio darbo kūrimą, mano tikslas nebuvo iškelti moters visuomenėje poziciją. Bet esu moteris ir nuo savo lyties nepabėgsiu. Man labai svarbus mano asmenybinis identitetas ir su kuo jis siejamas, kaip jis pateikiamas. Moters seksualizavimas yra vis dar gajus. Aš kalbu ne tik apie visuomenės santykį su moterimi, bet ir apie tai, kaip ji yra pateikiama medijose. Nors situacija gerėja, vis dar lieka moters seksualizavimas tam tikrose situacijose. Ir pati tai jaučiu. Tada imu galvoti, gal aš pati esu kalta, gal blogai save pateikiu? Bet jei aš mėgstu pasidažyti ar išskirtiniau apsirengti, ar tai reiškia, jog turiu būti priimama vien tik taip? Manau, jog reikia pradėti plėsti suvokimo ribas ir nesistengti žaisti į vienus vartus.
Šiame spektaklyje kvestionuodama moters akivaizdų seksualumą kviečiu pamatyti ir kitą jos pusę – ji nėra vien kojos ir blizgučiai. Kartais aš taip pat susidarau nuomonę iš pirmo žvilgsnio ir ji vėliau pasikeičia arba ne. Tad spektakliu ne tik visuomenę, bet ir save pačią kviečiu pergalvoti tai, kaip vertiname aplinką.
– Kokie iššūkiai pasitinka spektaklio moterį?
– Visos spektaklio temos jai kelia iššūkius. Skamba gana banaliai, bet supratau, jog tiek man, tiek mano kūrybai labai svarbu sugebėti save priimti tokį, koks esi. Priimti savo kūrybą tokią, kokia ji yra duotąjame laike, o ne stengtis pateisinti kažkieno lūkesčiu ar viltis.
Vienas didžiausių iššūkių man – kalbėti asmeniškai, nesislėpti po personažų kaukėmis. Ir nors tie personažai gali būti labau artimi man, tai vis tiek yra personažai.
Aš kalbu ne tik apie visuomenės santykį su moterimi, bet ir apie tai, kaip ji yra pateikiama medijose. Nors situacija gerėja, vis dar lieka moters seksualizavimas tam tikrose situacijose. Ir pati tai jaučiu.
– Kurdama šį spektaklį bendradarbiauji su teatro režisieriumi Pauliumi Markevičiumi. Kodėl pakvietei jį prisijungti?
– Pradėjusi statyti spektaklį supratau, jog nenoriu būti visiškai viena – reikia akies, kuri iš šono galėtų pažiūrėti ir įvertinti tai, kas vyksta scenoje. Tai nėra įprastas šokio spektaklis – jame daugiau nei šokio yra būvimo, kalbėjimo, klausimų kėlimo ir atsakymų ieškojimo. Manau, jog Paulius puikiai veikia šiame kontekste. Jam nereikia režisuoti manęs kaip aktorės. Aš prašau jo pažiūrėti, kaip viskas jungiasi, ko reikėtų atsisakyti ir t.t. Jam šie dalykai puikiai sekasi.
– Ar spektaklyje dingsta ribos tarp šiuolaikinio šokio ir eksperimentinio teatro?
Manau, jog teatro, kino ir literatūros sintezė šiame darbe padeda priartėti prie žiūrovo – juk čia nėra grynojo šokio spektaklis. Baigusi magistrantūros studijas (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje G. Grinevičiūtė studijavo šiuolaikinį šokį – aut.past.) supratau, jog man įdomu artinti teatrą, kiną prie šokio ir atvirkščiai. Šokis yra labai lanksti ir atvira meno forma. Aš myliu teatrą, myliu kiną ir myliu šokį, tad kodėl viso to nesunjungus?
– Ar daug matai šių meno sričių sintezės pavyzdžių Lietuvoje?
– Kol kas šokio pasaulyje nejaučiu šios tendencijos.
– Su kolege šokėja ir choreografe Agniete Lisičkinaite kuriate socialinį medijos ir scenos mišinio projektą „B&B“. Kodėl „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ yra kuriamas už šio projekto ribų?
– Suprantu, kodėl atrodo, jog tai galėtų sietis, bet „B&B“ yra fikciniai personažai. O šis spektaklis kalba apie asmeniškus dalykus. Vis dėlto šiame darbe taip pat atsirado mano B, nes visas „B&B“ projektas yra didelė dalis manęs. Kadangi ji yra medijos persona, būtent šiame spektaklyje ji ir atsiranda medijoje – televizoriaus ekrane. Ir kai sėdžiu ir žiūriu į tą televizorių, kuriame esu aš, bet ne aš, o personažas B, kyla klausimas, kas aš esu iš tikrųjų? Ar aš esu ta, kuri veikia, ar ta, kuri čia sėdi? O gal esu ir ta, ir ta? Būtent dėl to pasitelkiau personažą B.
Kol „B&B“ yra gyvas projektas, norėtųsi, jog personažai B vienaip ar kitaip pasirodytų ir kituose darbuose, kad jos visuomet išliktų šalia.
– Šio darbo kūryboje didelis dėmesys buvo skirtas ir pasauliui, kuris suformavo visą kūrybinę komandą. Koks tyrimas buvo atliktas, siekiant tai išsiaiškinti?
– Mes daug kalbėjome apie tai, ką iš vaikystės atsimename apie savo santykį su tėvais, ypatingai – tėčiais. Pastebėjome, jog visi išskiriame tuos pačius dalykus – televizijos įtaką, tolimai artimą ryšį su tėvais ir alų, nes jį gerdavo tėčiai. Tai išsiaiškinus supratome, jog nors šie dalykai yra labai asmeniški, jie tampa visuotini. Analizuodami literatūrą pastebėjome, jog visur šie dalykai yra iškeliami į pirmą planą.
– Spektaklio komanda – tavo kartos žmonės. Kodėl apsiribojai šia amžiaus grupe, o nesileidai į platesnį tyrimą?
– Mano tikslas yra sukurti asmenišką darbą, todėl norėjau apklausti daug dukrų ir tėvų, bet vėliau su komanda supratome, jog to šiam spektakliui nereikia. Nes tada jis taptų suabsoliutintas, o to čia nesinori. Siekiant suteikti galimybę žiūrovui pamatyti privačią erdvę ir su ja susigretinti arba ją atmesti, apsiribojome kūrybinės komandos patirtimis. Platesnio tyrimo atlikimas šiam spektakliui nebuvo svarbus.
– Kas yra šio spektaklio žiūrovas?
– Šis darbas gali būti įdomus visiems – esamiems ir būsimiems tėvams, dukroms ir seneliams. Bet visų pirma jis turėtų būti pažymėtas N-14 ženklu. Moterys čia turėtų galimybę pažiūrėti į save ir per savo prizmę įvertinti spektaklio moters veiksmus. Vyrams būtų leista pažvelgti į moters privačią erdvę ir įvertinti jos išorinį „fasadą“. O tėvai galėtų įvertinti santykių su vaikais aspektą.
