Šalia „Waterflower“ pasirodys Lietuvos publikai gerai pažįstamas eksperimentinės elektroninės ambient muzikos projektas „Sovijus“.
Grieždama smuiku ir pasitelkdama kone kultiniu tapusį augalų sintezatorių, leidžiantį publikai išgirsti atlikėją supančių augalų vibracijas, „Waterflower“ sceną užvaldo gamtos įkvėptais burtais.
„Savo pasirodymuose ji kuria audio-vizualinę kelionę atmosferiško ir nežemiško pasaulio link, įkvėpimo besisemdama iš gamtos ir mokslo tam, kad sukurtų muziką, primenančią Björk, tačiau išliekančią savita“, – apie „Waterflower“ rašo Richardas Thompsonas.
S.Moore veikia performatyviųjų menų sferoje, taip pat ir „electroclash“ grupėje MMMM (LV) bei grupėje „Lost Harbours“ (UK/LV). Menininkė yra koncertavusi Baltijos šalyse, Skandinavijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Serbijoje, Ispanijoje, Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje, taip pat „Positivus“ festivalyje (LV), „Ladyfest Tallinn“ (EE), „Tenderete“ (SP), „Eskusplosion“ (FI) ir „Leigh Folk Festival“ (UK).
Pokalbis su į Kauną atvykstančia atlikėja – apie pagoniškas vidurvasario tradicijas, meninį įkvėpimą ir užburiančią S.Moore sceninę estetiką.
– Kaip Sabine Moore tapo „Waterflower“ – kokia buvo ši kelionė? Kaip buvęs jūsų projektas „Kroffork“ išsivystė į „Waterflower“?
– Projektas „Kroffork“ buvo pirmasis, kurio garso eksperimentais pasidalinau virtualioje erdvėje. Tuo metu buvau paauglė, ieškanti kūrybinės veiklos, ir mano tėvai buvo ką tik nupirkę pianiną, tad juo ir pasinaudojau. Kelerius metus eksperimentavau su virtualiais įrašais ir „midi“ formatu, tad, kai 2006 metais priėjau prie „Cubase“ programos, išsyk susikūrė „Kroffork“ projektas. Pirmaisiais savo kūriniais nemokamai dalinausi interneto svetainėse last.fm ir draugiem.lv. Jie susilaukė dėmesio, kadangi tuo metu „naminiai“ įrašai nebuvo taip paplitę, juolab – šešiolikmetės.
„Kroffork“ pavadinimas reiškė dualizmą, atgarsį, atvaizdą ir industrinę formą – jo įkvėpimas buvo žodis „fork“ (liet. k. šakutė – aut. past.), parašytas tiesiogiai ir atbulai.
Nors tuo metu studijavau klasikinį meną, visiškai negalvojau apie projekto vizualinę estetiką. Ilgai jos ieškojau. Vienas labiausiai man tikusių įvaizdžių buvo 2009 m. fotosesija su mano drauge Ieva Norvele – aš guliu žaliame ežere, apsirengusi kaip Ofelija. Mane labai domino jos tragiškos, naivios būties tapybiniai portretai ir jaučiau, kad jie turi tam tikrų sąlyčio taškų su mano muzika. Būtent tada kilo idėja projektą pavadinti „Waterflower“ (liet. k. „vandens gėlė“ – aut. past.)
– Jūsų sceniniame įvaizdyje atsispindi Art Nouveau iliustracijų – A.Muchos, A.Beardsley – įtaka, jame taip pat gausu kitų meninių ženklų, aliuzijų. Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti apie savo meninius bei muzikinius įkvėpimo šaltinius?
– Mano susižavėjimas prerafaelitais bei Art Nouveau iliustracijos ir tapybos estetika kilo dar mano klasikinio meno studijų laikais paauglystėje. Abu šie stiliai man yra itin brangūs, kadangi jie semiasi įkvėpimo iš gamtos, tačiau stilistiškai ją gražina, išlaikydami natūralumą. Mane taip pat įkvepia gražioji Art Nouveau stiliaus Rygos architektūra.
Muzikinio įkvėpimo semiuosi iš atlikėjų įrašų technikos ir kompozicinių savybių. Akivaizdžiausia mano įkvėpėja – Björk. Klausydamasi jos muzikos girdžiu panašią į savo kūrybinę strategiją, kurioje stengiamasi plėsti muzikines ribas tiek industrinėmis, tiek gamtos įkvėptomis kompozicijomis.
– Ar galėtumėte papasakoti apie ryšį tarp performanso meno ir muzikos savo koncertuose?
– Savo mene kaip konceptualaus meno kūrėja naudoju daug simbolių. Tačiau vienas mėgstamiausių mano performanso meno metodų yra kažkas panašaus į Briano Eno kūrybinę strategiją – sukurti mechanizmą, jį paleisti ir žiūrėti, kas bus. „Waterflower“ pasirodymus pradedu prisijungimu prie greta esančių augalų. Niekada nežinau, ką šie kurpia prieš pasirodymą ar kaip jie sureaguos į mano prisilietimą. Šie eksperimentai su skirtingomis augalų rūšimis mane labai intriguoja.
– Taip pat labai intriguoja jūsų augalų sintezatoriai.
– Darbą su augalų sintezatoriais pradėjau 2015 metais, pamačiusi „Kickstarter“ projektą „Ototo“ sintezatoriui. Nutariau, kad būtent to, t. y. grojimo augalais kaip sintezatoriaus klavišais, ir reikia „vandens gėle“ pavadintam projektui. Technologija, naudojama „Ototo“, taip pat veikia ir su kitomis medžiagomis, tačiau augalai yra mano pasirinkimas. Kitas mano naudojamas augalų sintezatorius yra „MIDI Sprout“. Jis matuoja augalo elektromagnetinius pakitimus (impulsus) pačiame ir paverčia juos natomis. Po to eina mano darbas surasti tinkamiausią instrumentą šiems garsų raizginiams. Kiekvienoje koncertinėje erdvėje šie augalai suskamba vis kitokiomis melodijomis – tai mane labai domina.
– Turėdama konceptualaus ir multimedijos dizaino pagrindus savo kūrybinėje veikloje derinate daugybę meno rūšių. Kokia vizualaus meno įtaka jūsų muzikinei veiklai, ir atvirkščiai?
– Manau, kad „Waterflower“ projekto grožis yra tai, kad jis aprėpia ne tik muziką, bet ir ištisą savitą pasaulį. Daugybė dainų užsimezga kaip konceptualūs kūriniai. Klasikinio meno žinios padeda į muziką žvelgti iš eksperimentinės ir konceptualios perspektyvos. Daugybė mano dainų gimė naudojant buitinės technikos ir gamtos skleidžiamų garsų įrašus, pavyzdžiui, traškančio ledo, dušo, žaislinio skaičiuotuvo, smuiko griežiklio, griežiančio įvairiomis lempomis, virtuvės puodo…
Kalbant apie mano meninę veiklą, pastaraisiais metais jaučiu, kad vizualaus meno kūryba vis mažiau susijusi su aistra. Į „Waterflower“ sutelkiu širdį ir sielą, o mene esu tiesiog profesionali kūrėja.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie „Waterflower“ projekto pavadinimo kilmę. Galbūt galėtumėte daugiau apie tai papasakoti?
– Ieškojau naujo vardo savo projektui, nes „Kroffork“ buvo šiek tiek pernelyg sudėtingas pavadinimas – nors klausytojai jį lengvai surasdavo internete, jo beveik nebuvo įmanoma ištarti ir visi manęs klausdavo, ar jį sukūriau pagal „Kraftwerk“. Na, buvau nieko prieš referuoti į tokią legendinę grupę, tačiau tuo pačiu jaučiau, kad neperteikiu savo projekto idėjos. Ieškojau vardo, kuris tekėtų kaip vanduo, būtų labiau atmosferinis ir poetiškas, ne toks aštrus. Kaip maloniai nustebau, sužinojus, kad „Waterflower“ pavadinimu dar niekas nepasinaudojo – tad jis ir tapo mano projekto vardu.
– Jau minėtas dainos „Vairogi“ klipas yra neatsiejamai susijęs su Latvijos peizažu, jos miškais ir upėmis. Jame tarsi tampate šio peizažo dalimi, atspindėdama senovines pagoniškas tradicijas. Ar kūryboje jaučiate ryšį su šia Latvijos istorijos dalimi?
– Mano šeimoje yra branginamos pagoniškos tradicijos ir dėl to jaučiu, kad šios šaknys yra svarbi mano tapatybės dalis – ypač vasaros saulėgrįžos metu. Latviškasis ryšys su gamta yra retai aptariamas tarp pačių latvių, tačiau Līgo (vasaros saulėgrąžos) ir Jāņi (lietuviškųjų Joninių atitikmuo) metu didieji miestai yra tuštutėliai. Visi išvyksta į gamtą.
Dauguma mūsų vasarą leidžia vasarinėse rezidencijose, toli nuo miesto. Kiekvienu metų laiku skubame kartu stebėti jo pasikeitimų. Vykstame į Siguldą džiaugtis rudens nuauksintais medžių lapais. Žiemos metu turime saunas ir voliojamės sniege. Pavasarį skubame žiūrėti milžiniškų ledo sangrūdų užšalusios jūros šone. Tikiu, kad Lietuva tuo yra panaši į mus – mūsų peizažai tokie panašūs.
– Toje pačioje dainoje dainuojate, kad Latvijos žmonės yra iš „akmens, molio, smėlio“ – ir dainuojate latviškai. Taip pat minėjote savojo sceninio įvaizdžio ryšį su Rygos Art Nouveau architektūros palikimu. Dabar, kai dažnai grojate užsienyje, koks jūsų ryšys su Latvija?
– Latvija man yra svarbi dėl ryšio su savo šaknimis. Man labai patinka latviškos keistenybės, pavyzdžiui, užklysti į mišką bet kokioje užsienio šalyje ir atskirti valgomus grybus ar geras vaistažoles arbatai. Mano Latvija yra gamta. Tuo pačiu Latvija yra neatsiejama nuo meno – turime ištisą spiečių sėkmingų menininkų. Art Nouveau skulptūros ir veidai ant pastatų fasadų taip pat pasakoja šią istoriją.
Didžiąją dalį savo vaikystės praleidau Anglijoje, vėliau gyvenau Berlyne ir Helsinkyje, tad labai vertinu savąjį ryšį su latviškomis tradicijomis – tačiau taip pat namus susikuriu, kad ir kur bebūčiau.
– Tęsiant latviškąją mūsų pokalbio liniją, dažnai esate apibūdinama kaip viena pirmųjų solo elektroninės muzikos atlikėjų Latvijoje. Jūs tiek kuriate, tiek prodiusuojate savo muziką. Jūsų nuomone, ar elektroninės muzikos scena Latvijoje – ir užsienyje – tampa prieinamesnė įvairesnėms žmonių grupėms?
– Viskas priklauso nuo muzikos kūrimo įrankių prieinamumo. Nuostabią muziką galima kurti ir telefonu. Muzikos kūryba darosi vis lengvesnė, bet jos atlikimui reikia charizmos. Iš vienos pusės, daugybė jaunų žmonių dabar turi gerokai daugiau galimybių pasireikšti negu mano paauglystės laikais. 11 m. mergaitė, galinti sukurti savo interneto svetainę – tai buvo tikrai neregėta. Dabar bet kuris 11 m. vaikas gali sukurti gerai prieinamą svetainę naudodamas savo telefoną.
Bet iš tiesų svarbu ne procesas, o rezultatas.
– Baigiant pokalbį norėčiau paklausti: kas toliau laukia tiek jūsų, tiek „Waterflower“?
– Manęs laukia keletas įdomių bendradarbiavimo projektų, taip pat laukiu nesulaukiu, kol galėsiu pasidalinti nauja savo muzika. Rugsėjį bus išleista nauja kasetė, taip pat koncertuosiu Vokietijoje ir dalyvausiu grandioziniame projekte Rygos nacionalinėje bibliotekoje kartu su 6 japoniškojo buto šokėjais dideliuose, dideliuose perukuose, uždengsiančiuose jų kūno formas. Šiemet pagaliau tikiuosi koncertuose atliekamas dainas įrašyti studijoje ir paversti albumu. Niekada nesu savo muzikos išleidusi albumo formatu, cha cha!
