Joje eksponuojami kūriniai, sukurti Vytautės Žilinskaitės knygai „Kelionė į Tandadriką“ (1984), Chose Muriljas „Mano draugas pelėdžiukas“ (1986) ir Ritos Repšienės „Laumių pasakoms“ (2008). Parodos kuratorė – Lina Albrikienė. Parodos architektas – Dalius Baliukevičius. Parodą bus galima apžiūrėti iki liepos 7 dienos.
Išskirtinė ekspozicinė architektūra
Pasak parodos kuratorės Linos Albrikienės, „keliaujančios parodos ekspozicinė architektūra – išskirtinė. Iš ryškių „Stasiškų“ spalvų, neoninių šviesų – sukurta namelio konstrukcija, kviečianti žiūrovą susipažinti ne tik su Stasio kūryba, bet ir su jo spalvinga asmenybe“. Ekspozicijai architektūrą suprojektavo architektas – Dalius Baliukevičius.
Parodoje atsiveria pasakiškas bei kitoniškas iliustracijų pasaulis – „iš kūnų supinta vaivorykštė; paukščiai, surišti sparnais; katinas, lazda ir uodega pagavęs išsigandusią gyvatę; zuikis, praradęs dešinę ausį drobės įplyšime; gėlės kuokelis, prispaudęs miniatiūrinį šunytį; žirklės, kerpančios pabalusį veidą; vaikas, apipintas juosta; kūdikiai, įsivėlę į laumės plaukus; verpstę įsikandęs kaukėtasis; varlė, tvirtai prilaikanti ištrūkti bandančią vaivorykštę... Parodos kuratorė L. Albrikienė sako, kad, „<...> nė vienas S. Eidrigevičiaus sukurtas personažas, pristatomas parodoje, negali egzistuoti kaip atskiras ar atskirtas kūnas. Jie „veikia“ čia tik susipynę su kitais kūriniais ar objektais. Visi: tiek personažai, tiek įvairūs daiktai sulipę į nedalomą vientisą organizmą. Gal menininkas reflektuoja gamtos ir žmogaus ekosistemą, tą nenutrūkstamą grandinę? Objektai ir gyviai palaiko vienas kitą. Susivijusi piešiniuose vaizduojamųjų gija atspindi nedalomą, neišskiriamą draugystę, priklausymą ar priklausomybę vienas nuo kito bei kančią, kuri atsispindi suvaržymo, suspaudimo, surišimo motyvuose“.
Susipynę visumon, bet nesuvaržyti?
Pasak Linos Albrikienės, „suvaržymo motyvas labai svarbus Stasio kūryboje. Jis reflektuoja ir savo vaikystę kaimo atskirtyje nuo visuomenės, kultūros, vaikiškų „tikrųjų“ pramogų bei gyvenimą socialistinėje priespaudoje.
Tačiau parodos pavadinimas „Keliaujanti vaizduotė“ žiūrovui leidžia išsiveržti iš iliustracijose vaizduojamų pančių. Jis įgalina mus ištrūkti, pasinerti į savąją fantazijų kelionę, peržengti visas įmanomas ribas, kur egzistuoja mitologinės, antropomorfinės būtybės. Žodis „kelionės“ taip pat yra nuoroda į Stasio biografinius aspektus, kai menininkas nuo vaikystės gyveno įvairiuose Lietuvos lokacijose, kol galiausiai 1980 m. emigravo į Varšuvą, kur reziduoja iki šiol.
Žinoma, be knygų autorių turbūt nebūtų ir šių iliustracijų. Jei skaitėte bent vieną Stasio iliustruotą knygą, turėjote pastebėti, jog menininkas tiesiogiai nevaizduoja to, ką skaitome. Anot Stasio, prieš kurdamas iliustracijas, jis visada diskutuoja su tekstų autoriais, kurie, kaip, pavyzdžiui, V. Žilinskaitė, atverdavo dar platesnį lauką jo fantazijai, užuot uždariusi ar užspaudusi ją“.
Stasio Eidrigevičiaus paroda „Keliaujanti vaizduotė“, kurią finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė, į KKKC atvyksta iš Panevėžyje esančio (atidarymas š. m. gegužės 31 d.) modernaus meno muziejaus „Stasys Museum“.