Berlynas – pasaulio alternatyviosios muzikos centras
Vakarų Berlynas devintajame dešimtmetyje buvo tapęs vienu svarbiausių pasaulio alternatyviosios muzikos centrų. Apie tai liudija gausybė knygų, sukurtas ne vienas filmas. Tie, kas nori panirti į pasakojimus apie tą maišto, kitoniškumo dvasią, turėtų paieškoti Paulo Hockenos knygos „Berlin Calling“. Rokeriai, pankai, elektroninės muzikos pionieriai plūdo čia ieškodami laisvės kūrybai ir gyvenimui, miestas keitė juos, o jie patys – miestą (tarkime, vienu iš miesto simbolių tapo Nickas Cave'as, kuris buvo labiau pasiutęs nei bet kas kitas ir su kurio atvykimu, kaip rašo autorius, visa subkultūra dar labiau paniro į narkotikus).
Puikus to laikotarpio metraštis – ir „Kino pavasaryje“ rodytas filmas „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979-1989)“. „Joy Division“, Davidas Bowie (pavadinęs to laiko Berlyną romantiškiausiu ir „istoriškai įdomiausiu“ miestu), Tilda Swinton ir daugybė kitų – visi jie čia traukė ieškoti įkvėpimo ir kitokio gyvenimo jausmo. Vilniuje viešėjęs vienas iš pagrindinių šio filmo pasakotojų Markas Reederis prisiminė, kad Berlynas buvo tapęs nesibaigiančių vakarėlių vieta: „Visiems atvykusiems tai, kas vyko Berlyne, atrodė be galo įdomu. Tačiau mums ten viskas buvo visiškai normalu, tai buvo kasdienis gyvenimas“. Griuvus sienai daugybė menininkų persikėlė į rytinę Berlyno pusę, ieškodami dar kitų gyvenimo atspindžių, o dar po kurio laiko Berlynas vėl tarsi sprogo, tapęs pasaulio techno muzikos centru.
Rytų Berlyno jaunimas, žinoma, gyveno visai kitokiomis nuotaikomis – saugumiečiai iš „Stasi“ persekiojo bet kokias laisvės apraiškas, tad alternatyvinė kultūra jiems atrodė itin grėsminga. Metalistai, pankai – visi jie buvo persekiojami, tačiau visgi rasdavo būdų priešintis, rengti koncertus, kurti įrašus, o kartais tai įgaudavo itin įdomias formas. Tarkime – pankų koncertai bažnyčiose.
Tapo tyrimų objektu
Šių dienų Berlynas, žinoma, jau nebe toks pats, koks buvo devintajame dešimtmetyje ar techno muzikos pakilimo metais. Tačiau klubų čia gausybė, renginių pasirinkimas kiekvienai savaitės dienai milžiniškas, barų pagal savo skonį gali rasti kiekvienos subkultūros atstovas. Tiesa, pastebima, kad nemažai jų traukiasi vis tolyn nuo miesto centro – net ir Kreuzbergo rajonas, anksčiau buvęs neformalų traukos vieta, gentrifikuojasi, tad ir vakarėliai persikelia kiek tolėliau.
Na, o subkultūrų istorijos mėgėjai, norėdami pasižiūrėti, kokie alternatyvinės muzikos judėjimai buvo anksčiau, gali nukeliauti ir į muziejus – ši scena jau seniai tapo mokslininkų tyrimų objektu, jie bando suvokti, kaip tai formuoja miesto veidą. O smalsiems muzikos mėgėjams įdomu pamatyti, kaip, tarkime, atrodė rytų berlyniečių pagamintos medinės gitaros ar kaip jie bandė apeiti sistemą.
Vienintelis „Ramones“ muziejus pasaulyje
Muziejinį alternatyviojo Berlyno tyrinėjimą pradedu nuo grupei „Ramones“ skirto muziejaus, įsikūrusio, kaip ir priklauso, Neukolno rajone. „Ramones“ buvo amerikiečių pankroko grupė, padariusi milžinišką įtaką ne tik šiai subkultūrai, bet ir roko muzikai plačiąja prasme. „Be „Ramones“ nebūtų tokių grupių kaip „Guns'n'Roses“ ar „Metallica“, – užtikrintai kalba muziejaus įkūrėjas Flo Hayleris. Ir išties, „Ramones“, kaip vieną pagrindinių juos įkvėpusių grupių, mini daugybė garsių atlikėjų, o „Ramones“ atsisveikinimo turas buvo su „Metallica“ ir „Soundgarden“.
Gal kiek ir keista, kad vienintelis „Ramones“ skirtas muziejus yra ne jų gimtinėje, o Berlyne, tačiau muziejaus įkūrėjas nedaugžodžiauja. „Kodėl Berlyne? Todėl, kad aš čia gyvenu“, – paprastai aiškina jis, o apie „Ramones“ sąsajas su Berlynu galėtų pasakoti ilgai – kaip ir daugybei alternatyvinių grupių, tai buvo vienas iš esminių miestų.
Muziejaus idėja jo įkūrėjams gimė 2005 metais, ir jie prisimena, kad tai buvo tarsi pokštas, niekas negalėjo patikėti, kad jis gyvuos daugiau nei savaitę. Nuo to laiko muziejaus idėja vis kito, jis kraustėsi iš vienos vietos į kitą, ir štai, praėjus beveik dvidešimčiai metų, dabar vaikštau po jį, o muziejus tapo nebe vien tik „Ramones“ gerbėjų vieta, tačiau visų pirma veikia kaip baras ir veganiškas restoranas, pavadintas „19:77“. „Tai tarsi pankiška „Hard Rock Cafe“ versija“, – skelbia pats muziejus. Tai, kad pankiška dvasia čia tvyro, galima spręsti ir pagal muziejaus istoriją – kone viską jie daro patys, vadovaudamiesi DIY („pasidaryk pats“) principu, o bendruomeniškumas jiems itin svarbus.
Autobusiuku po alternatyvines vietas
Pats F.Hayleris pasakoja, kad jo susidomėjimas su „Ramones“ tęsiasi keturiasdešimt metų, o su „Ramones“ susijusius suvenyrus, atributiką renka apie trisdešimt metų. „Ramones“ koncertuose jis buvo apie šimtą kartų.
Kruopščiai rinkęs su „Ramones“ susijusią atributiką dabar jis turi iš kitų gerbėjų, pačių grupės narių įsigytų daiktų. Tad čia galime rasti grupės narių koncertuose dėvėtus drabužius, pirštines, įrašus, laiškus, dainų tekstus, reklaminius skelbimus, gausybę kitokių įdomybių. F.Hayleris sako, kad šiuo metu jis surinkęs apie 1000 artefaktų, tačiau kadangi naujoji muziejaus-baro inkarnacija duris atvėrė tik prieš kelis mėnesius, kol kas čia galime pamatyti tik apie 7 proc. to, kas yra surinkta. Paklaustas, kokie iš šių surinktų daiktų yra vertingiausi ir sunkiausiai randami, F.Hayleris rodo į vieną iš „Ramones“ koncertą reklamuojančių skelbimų – tokių jų tik du pasaulyje. 1977 metų plakatų irgi pagaminta buvo tik 100, ir vienas jų dabar „Ramones“ muziejuje.
Tačiau įdomiausia yra tiesiog vaikštinėti po šias sales ir apžiūrinėjant tuos skelbimus, plakatus, įrašus bandyti sukurti mintyse to laiko muzikos scenos vaizdą – to, nuo ko viskas prasidėjo. Klube vyksta ir koncertai, o ant sienos galima rasti ir visų čia koncertavusių grupių narių autografus.
O jei ir tokio žvilgsnio į pankiškosios muzikos praeitį negana, muziejaus įkūrėjai siūlo sėsti į autobusiuką ir apvažiuoti Berlyno muzikos pogrindžio vietas – barus, skvotus, vietas, kur vyko pagrindinis veiksmas. Tiesa, turas, trunkantis apie dvi valandas, nepigus – kainuoja 50 eurų, tačiau į tą kainą įeina ir „Ramones“ muziejaus marškinėliai bei gėrimas.
Kelionė po Rytų Vokietijos metalo istoriją
Tuo metu, kai Vakarų Berlynas traukte traukė pasaulio alternatyvinės muzikos klajoklius, radusius čia laisvų erdvių, Rytų Berlyno, kaip ir visos Rytų Vokietijos alternatyvusis gyvenimas nebuvo toks jau lengvas.
Tuo galima įsitikinti nukeliavus į kitą muziejų – ekspoziciją „Heavy metal Rytų Vokietijoje“, esančią „Kulturbrauerei“ muziejuje. Beje, šiame muziejuje galima aplankyti ir kitą ekspoziciją, skirtą kasdieniam gyvenimui Rytų Vokietijoje.
Metalo muzikai skirta ekspozicija irgi perteikia ne tik šią subkultūrą, bet ir Rytų Vokietijos gyvenimo panoramą, tai, kaip buvo bandoma suvaržyti „nepaklusniuosius“ piliečius – galime rasti net ir schemą, kaip „Stasi“ saugumiečiai atpažindavo įvairių subkultūrų atstovus. Šioje schemoje – ir metalistai.
Į ekspoziciją atvykę lankytojai išsyk išvysta eksponatą – kniedytą odinę striukę. Tačiau, skirtingai nuo vakariečių, kurie tokius drabužius galėdavo gauti be didesnių problemų, Rytų Vokietijoje metalistai dažniausiai viską turėdavo gamintis patys, tad matome čia pačių išsiuvinėtas džinsines striukes, kniedytas apyrankes (kurias galima ir pasimatuoti), dar daugiau – galima apžiūrėti ir pačių muzikantų pasigamintas gitaras iš medžio.
Ieškojo langų į Vakarus
Devintajame-dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje gyvenę metalo muzikos gerbėjai šiame muziejuje atpažins tai, su kuo susidurdavo ir Rytų Vokietijos metalistai. Visų pirma – su įrašų trūkumu. Muziejuje eksponuojamas AC/DC albumas „Highway to Hell“, kuris daugybei sunkesnės muzikos gerbėjų Rytų Vokietijoje tapo viena pirmųjų pažinčių su heavy metal muzika.
Rytų Vokietijoje cenzūruojamos muzikos įrašų buvo stengiamasi gauti kitose šalyse – tarkime, „Venom“ albumai atkeliaudavo iš Lenkijos, o pažįstamų Vakarų Vokietijoje pagalba pavykdavo gauti „Motorhead“ albumų. Rytų Vokietijoje buvo leidžiamas žurnalas „Melodie und Rhythmus“, bet alternatyviai muzikai vietos ten dažniausiai nebūdavo, tad buvo stengiamasi gauti tokius leidinius kaip „Metal Hammer“ ar „Bravo“.
Oficialioji spauda į metalą žiūrėjo įtarokai – 1983 metais publikuotoje roko enciklopedijoje metalas buvo kaltinamas dėl „fašistinių bruožų“, tačiau 1985 metais žurnale „Neues Leben“ jis jau įvertintas kiek entuziastiškiau.
Proveržiu tapo jaunimo radijo stotyje DT64 pradėta transliuoti laida „Tendenz Hard bis Heavy“, kurioje buvo leidžiama ir sunkesnė muzika, ir tai muzikantams tapo galimybe galų gale kažkur pristatyti savo įrašus – muzikantai įrašinėdavo savo demo juostas (dalį jų galima paklausyti muziejuje) ir siųsdavo į radiją (Rytų Vokietijoje išleista vos viena sunkiojo metalo plokštelė). Koncertai neretai vykdavo provincijoje, ir, kadangi Vakarų metalo grupės negalėdavo atvykti koncertuoti, vietos muzikantai atlikdavo jų „koverius“, taip kompensuodami šią spragą. Beje, nors muziejuje nemažai nuotraukų iš to laikotarpio, kurios pabrėžia bendrumo jausmą, taip pat pažymima ir tai, kad buvo ir nemažai smurto protrūkių.
Saugumiečių akiratyje
Žinoma, „Stasi“ visuomet būdavo šalia – saugumiečiai eidavo į koncertus, fotografuodavo juose besilankančius, taip pat prižiūrėdavo ir tai, kokios grupės koncertuoja. Groti be leidimo buvo labai pavojinga. Pavyzdžiui, 1986 metais grupė „Macbeth“ grojo be leidimo, tad „Stasi“ uždraudė jos veiklą. Vėliau vaikinai atgimė kaip grupė „Caiman“, tačiau saugumas juos persekiojo ir toliau.
Griuvus sienai atsirado kur kas daugiau galimybių, ir atrodė, kad išties heavy metal gerbėjai pagaliau galės atsigauti. Kaip Lietuvoje daugelis to laikotarpio metalistų prisimena „Sepultura“ koncertą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose, taip rytų vokiečiams tokiu reiškiniu tapo 1990 metais įvykęs koncertas, kuriame pasirodė grupės „Kreator“, „Tankard“, „Coroner“, „Sabbat“ (beje, pastarosios grupės pavadinimas biliete nurodytas netaisyklingai – „Sabbath“). Vėliau išleista ir šio koncerto video kasetė „Thrashing East“.
Visgi ne viskas iš pradžių klostėsi taip jau optimistiškai, – nors imti leisti fanzinai, Vakarų grupės galėjo koncertuoti laisvai, visgi nemažai klubų užsidarė, ir prireikė laiko, kol ir ši scena, dabar gyvuojanti kuo puikiausiai, įsisiūbavo. Ir nemaža dalimi šio muzikos stiliaus raida atliepia ir visos Rytų Vokietijos alternatyviosios minties ir gyvenimo kismą tuo laikotarpiu.
Pankai bažnyčiose
Kiek mažesnė nei skirtoji metalistams, tačiau tikrai ne ką mažiau įdomi yra ir „Berlin Global“, esančios Humboldto forume, dalimi tapęs pankų judėjimo Rytų Berlyne pristatymas.
Bene išskirtiniausias pankų judėjimo aspektas Rytų Berlyne – tai, kad jiems koncertuoti, rinktis leido protestantų bažnyčia. Apie šį reiškinį parašyta nemažai mokslinių darbų, tai atspindėta ir knygose, tačiau norintiems žvilgterėti į nuotraukas, video įrašus ar paklausyti to laikotarpio pankų grupių įrašų, šis muziejus labai rekomenduojamas – juo labiau, kad greta ekspozicijos, skirtos pankams, yra ir kitos, padedančios susidaryti bendrą Berlyno mentaliteto, jo kultūrinio vyksmo vaizdą.
Pirmieji pankai Rytų Berlyne atsirado aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – tačiau iškart susidūrė tiek su visuomenės, kuriai ne itin patiko iššaukiančiai atrodantys jaunuoliai, spaudimu, tiek, tuo labiau, su „Stasi“. Dalis pankų palūžo, tačiau kiti atrado vis naujas veiklos sritis ir tapo politiškai aktyvesni. Oficialiai Rytų Vokietijoje pankų neegzistavo, tad ir rengti koncertų jie negalėjo, tačiau čia jiems į pagalbą atėjo protestantų bažnyčia – ji nepriklausė policijos jurisdikcijai, o valdžia bažnyčias buvo palikusi kaip sąlyginę laisvės erdvę. Tad pankai čia ėmė burtis, rengti koncertus, o 1983 metais koncertą vienoje iš bažnyčių surengė ir iš Vakarų Vokietijos atvykusi žymi grupė „Die Toten Hosen“ (dar vieną koncertą po penkerių metų ji surengė kitoje Rytų Berlyno bažnyčioje).
Bažnyčia ir pankų anarchistai – toks derinys atrodo sunkiai įtikėtinas, tačiau tuo metu tai puikiai veikė, o ir pačios bažnyčios atstovai, kurie priimdavo ir kitas sistemai besipriešinančias pogrindines organizacijas, džiaugėsi matydami jaunimą – tiesa, dėl alkoholio vartojimo ir chaoso koncertų metu kildavo ir konfliktų.
Vis dar maišto sostinė
Bažnyčios nebuvo vienintelė erdvė, kur rinkdavo pankai – pamėgta jų vieta tapo Prenzlauer Brg. Devintajame dešimtmetyje šis rajonas ištuštėjo, liko gyventi tik pensininkai – daugelis kitų žmonių išvyko į rajonus, kur namuose buvo įrengtas centrinis šildymas, tualetai butuose. Šį rajoną netruko okupuoti pankai, menininkai.
Kita mėgstama pankų susirinkimo vieta tapo „Planterwald“ pramogų parkas, dažniau vadinamas „Kulti“. Mėgdavo pankai susiburti ir turistų pamėgtoje Aleksandro aikštėje – anarchistiškai nusiteikę pankai šokiruodavo į tvarkingą gyvenimą linkusius miestiečius. Ekspozicijoje galima rasti žemėlapius, kur rinkdavosi pankai, taip pat ir grafikus, vaizduojančius, kaip vystėsi Berlyno subkultūros.
Griūvant sienai pankai buvo priešakinėse linijose. Iš Vakarų atvykę jų bendraminčiai nustebdavo pamatę, kad Rytų Berlyne judėjimas dar yra toks pats energingas, chaotiškas, maištingas, koks jis buvo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – Vakaruose įkarštis jau buvo pradėjęs blėsti. Būtent pankai persilaužimo metais buvo vieni iš tų, kurie organizuodavo būrius, užėmusius buvusius „Stasi“ pastatus. Atėjo keršto laikas smūgiuoti saugumui atgal.
Berlynas ir dabar yra Vokietijos protesto, maišto sostinė. Skaičiuojama, kad per metus jame įvyksta apie 5000 demonstracijų, mitingų, protesto akcijų – 12 kiekvieną dieną. Berlyniečiui laisvė, galėjimas rinktis tai, kaip jis nori gyventi, yra neatimama vertybė. Ir vaikščiojant po pankams skirtą ekspoziciją galima suprasti ir tokio mąstymo tęstinumą – nepaisant sistemų, persekiojimų, berlyniečiai visuomet rasdavo būdą maištui ir saviraiškai.
15min žurnalisto kelionę į Berlyną iš dalies apmokėjo „Visit Berlin“, apgyvendino „Henri Hotel“, turiniui tai įtakos neturi.
