Siūlymą reformuoti 13 mokslinių tyrimų institutų Vyriausybės darbo grupė pateikė šių metų kovą. Darbo grupės, kuriai vadovavo švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, išvadose teigiama, jog keturi humanitariniai institutai veikia artimai susijusiose disciplinose, o dalis jų vykdomų tyrimų dubliuojasi.
Tiesa, su tokia pozicija nesutinka pačių institutų vadovai.
„Galiu pasakyti, kad komisija, Švietimo ir mokslo ministerija neturi aiškaus įsivaizdavimo, kaip kurti turinį, jei iš tikrųjų institutai atsiranda Humanitarinių tyrimų centre. Atskiri uždaviniai, kurie matomi, yra puikiausiai realizuojami tose struktūrose, kuriose dabar esame. Tad aš nematau rimto argumento, kad institutai galėtų būti vienoje vietoje ir ką nors pasiektų“, – per spaudos konferenciją sakė Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, rašo BNS.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, jog svarbu kalbėti ne tik apie tai, ką veikia lituanistikos institutai, bet ir apie tai, dėl ko tai daro: „Man pačiam liūdna, kad tie žmonės, kurie organizuoja mūsų gyvenimą, mums dažnai priekaištauja, kad darome per mažai, darome sau, nedarome to, ko reikia. Šiandien gera proga išsiaiškinti, ko mums reikia kaip visuomenei, ir kaip mes, kaip institutai, galim padėti tam regėjimui atrasti ir galbūt [jį] patikslinti“, – sakė R.Miknys.
Spaudos konferencijoje kalbėjęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams Mindaugas Kvietkauskas sakė, jog visuomenei trūksta suvokimo, kiek per nepriklausomybės metus yra pažengęs ir pasikeitęs lituanistikos mokslas. Deja, jo teigimu, turinys, kurį kuria lituanistai, Lietuvos mokslo politikoje lieka nepastebėtas: „Tai vertinama ne kaip mokslo produkcija, o kaip tai, kas neva neatitinka tarptautinės mokslų politikos. <...> Institutai nuosekliai pasisako prieš požiūrį, kad jie turi likti uždari ir specializuoti, nukreipti į tarptautinį kontekstą.“
Pasak Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės Aušros Martišiūtės-Linartienės, dar niekada anksčiau lituanistikos institutai neturėjo tokio glaudaus ryšio tiek su Lietuvos visuomene, tiek su tarptautine mokslo bendruomene, o be mokslininkų ekspertų pasisakymų, jos teigimu, neapsieina nė viena didesnė televizijos ar radijo laida.
Ji taip pat pabrėžė, kad institutai neretai atsiduria absurdiškoje situacijoje, kai negauna lėšų išleisti jau parengtų mokslinių publikacijų (pvz., liaudies dainyno, patarlyno), tačiau yra vertinami būtent pagal išpublikuotų leidinių skaičių.
Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos pirmininkė Grasilda Blažienė stebėjosi ir anonimine vertinimo sistema: „Nuo biurokratų priklauso mūsų ateitis, mūsų finansinė ateitis, ir aš visai nenoriu, kad visą gyvenimą mane vertintų anoniminiai ekspertai. Aš pati esu ekspertė ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse, bet vertinamieji pažįsta mane, jie kalbasi su manimi, gali įrodinėti. O aš nieko negaliu įrodyti“, – spaudos konferencijoje sakė ji.
Spaudos konferencijoje savo poziciją išsakė ir profesorė Viktorija Daujotytė: „Nesuprantu, kaip taip gali būti, kad susidarytų toks priešiškumas tarp dirbančių humanitarų, tarp institutų ir Švietimo ir mokslo ministerijos, kurios, kaip aš galėčiau suprasti, pirmoji pareiga yra rūpintis, kad mūsų mokslas, mūsų humanitarai, mūsų mokyklos ir aukštosios mokyklos dirbtų taip, kad dirbantiems žmonėms kūryba, mokslinis darbas nebūtų našta <....>. Esame tikrai blogoje situacijoje ir turime tai suvokti. Įtampa iš pačių institutų kilti negali, vadinasi, ji kyla iš kitur.“
Kaip rašo BNS, tarp laukiančių darbų Lietuvos istorijos instituto atstovai spaudos konferencijoje minėjo 2023-iaisiais planuojamą išleisti išsamią Vilniaus istoriją. Lietuvių kalbos instituto atstovai minėjo, kad negaunamas finansavimas Bendriniam lietuvių kalbos žodynui, plečiamiems geolingvistikos tyrimams, dialektologiniams tyrinėjimams, pavardžių, vandenvardžių, vietovardžių žodynams.
