– Esate baigusi tuometę Žemės ūkio akademiją, magistro studijas Kauno technnologijos universitete. Dirbote Darbo biržoje, šiuo metu – „Sodroje“. Taigi mokslai ir darbas susiję su ekonomika bei „sausais“ skaičiais, kurių ypač baiminasi menininkai. Tačiau nuo 2019 m. esate Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo vilnos, milo vėlimo amato puoselėtoja. Kaip susidomėjote šiuo amatu?
– Rankdarbiai ir visi meniški dalykai mane domino nuo pat vaikystės. Dar būdama visai mažytė, jau nėriau, mezgiau, siuvau, siuvinėjau, pyniau iš virvių ir t.t. Pirmą megztuką nusimezgiau dar besimokydama penktoje klasėje. Studijų metais pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas buvo mezgimas. Prisimenu, tuo metu mezgė beveik visos studentės. Vėliau, jau gimus dukroms, mano laisvas laikas buvo užimtas siuvimu. Siuvau savo dukroms drabužėlius, siuvau sau, net paltą buvau pasisiuvus.
Galbūt tas polinkis į rankdarbius paveldėtas iš mamos? Ji buvo siuvėja, mezgėja. Prisimenu, net iškarpydavo iš popieriaus užuolaidėles ir papuošdavo virtuvėje spinteles. O veltinis į mano gyvenimą atėjo 2007 m. Pirmą kartą velti pabandžiau vilnos vėlimo kursuose Rokiškio suaugusiųjų mokymo centre. Man tai buvo visiškai nauja, neišbandyta sritis. Per pirmą pamoką adatėle nuvėliau pirmąjį žaisliuką – mažytį, primityvų, bet patį mieliausią ir brangiausią. Kursai truko pusantro mėnesio. Juos vedė Loreta Rimšienė, dirbanti technologijų mokytoja J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Išmokau ne tik velti, bet ir susipažinau su ažūriniu nėrimu, jo technologija. Rokiškio krašto muziejuje vyko kursų dalyvių darbų paroda.
Šis užsiėmimas man patiko, iš pradžių nusiveldavau ką nors sau, šeimos nariams. Dar buvo labai aktyvus riešinių mezgimo laikotarpis. O kur dar skiautiniai! Taip pat išbandyta! Žodžiu, esu išbandžiusi daug rankdarbių sričių ir galiu pasakyti, kad visos labai įdomios.
Dar vienas mano mėgstamas užsiėmimas – tapyba. 2011 m. dalyvavau tapybos plenere „Tapau ir piešiu kartu su dailininkais“. Mano paveikslas „Salų dvaro rūmai“ atrinktas į Krašto muziejaus fondus. Nuo tada lankiau dailės studiją suaugusiems pas dailininką Raimondą Gailiūną. Jau kelerius metus mūsų tapytojų grupelė retkarčiais susitinkame su dailininku R. Gailiūnu, susinešame savo tapytus darbus, juos aptariame.
Kūrybinis procesas mane lydi visą gyvenimą. Pastaraisiais metais vilnos vėlimas tapo pagrindiniu mano laisvalaikio užsiėmimu ir, jaučiu, ilgam. Vėlimas labai įdomus procesas, nes galima išgauti įvairiausias veltinio tekstūras ir formas. Galima nuvelti praktiškus dalykus, tokius kaip avalynė, drabužiai, taip pat meno kūrinius. Vilna šilta, švelni, tad labai smagu ir gera su ja dirbti. 2019 m. surengiau savo pirmąją personalinę veltų darbų parodą. 2019 m. buvau priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.
Į šią kūrybinę veiklą įsitraukė ir mano vyras Kęstutis. Mes pradėjome dalyvauti festivaliuose, šventėse, kur pristatome savo darbus ir senąjį vilnos vėlimo amatą. Žmonės mus jau žino, atpažįsta mūsų darbus. Džiaugiamės, kad šis užsiėmimas tapo šeimos hobiu, tiesiog abiem labai tiko.
– Derinti spalvas mokėtės ar tai įgimta?
– Spalvas suderinti pavyksta savaime. Turbūt tai eina iš prigimties, nuojautos, nes nuo mažens gražiai piešiau, turėjau polinkį į dailę ir rankdarbius.
– Veltinius dekoruojate vytinėmis juostelėmis, kitais motyvais. Kodėl renkatės tokį dekoravimą?
– Man labai norisi tautiškų, lietuviškų akcentų. Taip kilo mintis dekoruoti veltinius vytinėmis juostelėmis ir rezultatas džiugina. Mano mylimiausi – balti veltiniai su baltiškais raštais, dekoruoti gintarėliais, ir veltiniai, pagražinti vytinėmis juostelėmis. Balti veltinukai su baltiškais raštais buvo eksponuojami rajoninėje tautodailininkų parodoje. Iš šios parodos komisija visus mano darbus atrinko į Panevėžio regiono parodą ir konkursinės parodos „Aukso vainikas“ regioninį turą, kuriame laimėjau trečiąją vietą taikomosios dailės srityje.
– Menkai apie vėlimo techniką išmanantis žmogus kartais sutrinka bandydamas nuspėti, kokiu būdu dekoruojate veltinukus…
– Ant baltų veltinių baltiški ornamentai ir laumžirgiai yra išvelti sausuoju vilnos vėlimo būdu su specialia adatėle ant išdžiūvusio, šlapiuoju būdu nuvelto veltinio.
– Kai kurie veltiniai labai spalvingi ir žaismingi. Pati fantazuojate ar užsako klientai?
– Kartais norisi spalvų, tada veliu ryškius, spalvotus veltinukus. Pavyzdžiui, raudoni veltinukai – mano fantazija. Veltinukus paaugliui, kuris labai domisi futbolu, užsakė mama. Ji tiesiog paprašė kažkaip susieti su sūnaus mėgstamu sportu. Idėjos pačios ateina į galvą. Kartais pats renginys įkvepia. Prieš važiuojant į sūrių festivalį Druskininkuose kilo mintis nuvelti veltinukus – sūrius su pelytėm, juk mes iš Rokiškio – sūrių krašto! Rokiškio miesto šventei privėliau kiškių. Na, kaip Rokiškis be kiškių! Į bitininkų šventę važiuojam – vežamės veltinukus su bitutėm. Klientai dažnai pasako savo norus ir pageidavimus, o aš kuriu ir fantazuoju, kaip juos įdomiau įgyvendinti. Norėjo lapių – nuvėliau veltinius su lapėm, norėjo veltinių medžiotojui – nuvėliau šernus ant veltinių, norėjo „vabalų“ – nuvėliau automobilius. Turiu daug užsakymų, sąrašas nesibaigia. Esu folkloro ansamblio „Gastauta“ narė, šokame Kupiškio sportinių šokių kolektyve. Tik svajoti galiu, kada neturėsiu ką veikti.