Ši paroda pristatoma bendradarbiaujant su Santa Teresa meno galerija (Fano, Italija).
Italų menininkės paroda pradės „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ 2012 metų parodų ciklą Vilniuje. Iš viso sostinėje šiemet bus pristatyta dešimt Lietuvos ir užsienio menininkų parodų: šešios vyks Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejuje, trys – Trakų Vokės Tiškevičių dvare, finalinė paroda tradiciškai vyks Vilniaus Rotušėje gruodžio mėnesį.
D. Caciagli paroda Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejuje veiks iki gegužės 21 d.
Ryškios linijos ir intensyvios spalvos, iškeliančios į paviršių slapčiausią, intymiausią kasdienybės dalį – tai Danielos Caciagli vaizdinės kalbos esmė. Jos menas gimsta iš daugelį metų trunkančios meilės piešiniui ir spalvai, eksperimentuojant naujomis chromatinėmis technikomis, leidžiančiomis susikurti originalų aliejinės – akrilinės tapybos metodą, kuriame žmonės tampa tikruoju įkvėpimo šaltiniu. Ji sugeba sustabdyti akimirką, „distiliuodama“ jos emociją į šviesos ir spalvų žaismą, kartais apmąstydama detalę, kartais vaizduodama tipiškas kasdienybės situacijas, tokias kaip pasivaikščiojimas, knygos skaitymas ar diena turguje.
Menininkė paneria mus į gyvenimo akimirkų betarpiškumą ir momentiškumą, leisdama mums patiems tapti pagrindiniais epizodo herojais. Balti paviršiai, veidų užuominos ar jų nebuvimas pakursto vaizduotę, šešėliai ir skaidruma padeda žiūrovui dekonstruoti išgyventos situacijos momentą. Menininkės tapymo stiliumi – griežtu formos prasme, bet išsamiu ir prasmingu – epizodo intymumas perteikiamas fiksuojant momento autentiškumą bei unikalumą.
Daniela Caciagli kuria nuolat kintančią, „kitą“ realybę, viziją, tą tikrovės interpretaciją, kurią paprastai patiriame skubėdami. Menininkės darbai skleidžia stiprią socialinę žinią, keldami klausimą apie prasmę, egzistuojančią kasdieniuose gestuose, drabužiuose, kuriuos dėvime, daiktus, kuriuos turime, žmones, su kuriais kalbamės ar tiesiog vienatvės jausmą, išgyvenamą minioje. Jos meninę veiklą apibūdina nuolatinės naujovių paieškos, taip įprastinėms reikšmėms suteikiant naujas prasmes. Tai pasiekiama pasakojant nepažįstamų žmonių istorijas taip, tarsi jos būtų pačios menininkės, išryškinant tam tikras detales bei paliekant kitas šešėlyje.
Danielos Caciagli sugebėjimas vaizduoti sociumą asmeniškai ir jautriai, kai emocija tampa spalva, spalva tampa forma, pastato jos darbą sėkmingai balansuoti tarp paviršutiniškumo ir gilumo, tarp prozos ir poezijos.
Informaciją apie visą 2012 m. „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ programą, dalyvaujančius menininkus, jų darbų nuotraukas bei parodų grafiką rasite adresu www.menasdvaruose.lt
