Masinį aukojimo ritualą choreografai atidavė keturiems šokėjams (iš kurių du – patys choreofrafai), išryškindami kolektyvinės sąmonės variacijas nuo seksualumo, aistros ir žiaurumo apraiškų iki atjautos ir švelnumo. Apie bauginančius vyraujančius kultus ir poreikį kurti naujus kalbamės su choreografu Yossi Berg.
– Kaip pradėjote dirbti akrtu su Oded Graf?
– Ilgą laiką dirbę šokėjais ir choreografais, bendradarbiauti pradėjome 2005-aisiais. Kūriau spektaklį vienam festivaliui ir pakviečiau Oded Graf dirbti kartu. Spektaklis vadinosi „Heroes“ ir tai buvo pirmasis mūsų bendras darbas (beje, su šiuo darbu pasirodėme ir Lietuvoje). Pajutome, kad jis vyko natūraliai, be ypatingų pastangų, be to, supratome, kad mūsų meninės vizijos, aistros ir mintys panašios, tad nusprendėme dirbti kartu ir burti savo šokėjų komandą. Jautėme, kad šis bendradarbiavimas yra unikalus ir praplečia mūsų menines galimybes.
– Esate lankęsi Lietuvoje. Kokį spektaklį rodėte ir kokius įspūdžius išsivežėte iš šalies?
– Lietuvoje kūrėme ir pasirodėme kelis kartus. Statėme du spektaklius Kauno šokio teatre „Aura“, pasirodėme festivaliuose Vilniuje ir Kaune. Paskutinįkart lankėmės 2011-aisiais – tuomet rodėme spektaklį šešiems šokėjams „Animal Lost“.
Žinau, kad nuskambės kaip klišė, tačiau mums lietuviai pasirodė labai šilti žmonės, su kuriais nepaprastai lengva bendrauti asmeniškai. Jautėme, kad mūsų kūryba buvo puikiai priimta – gavome išties gerų atsiliepimų. Aš pats esu pusiau lietuvis – mano tėtis užaugo Kaune, todėl kiekviena proga čia sugrįžti ir megzti dialogą scenoje yra ypatinga.
– Kodėl „Šventasis pavasaris“ toks populiarus tarp šiuolaikinio šokio kūrėjų?
– Tam paaiškinti yra daugybė priežasčių, teorijų ir nuomonių. Mus pačius keletą metų intrigavo nuostabi, kompleksiška Stravinskio muzika, jautėme, kad ji pažadina unikalius ritmus, muzikalumą; taip pat aistrą, geismą ir ugnį. Tai analitinė ir sudėtinga muzika – kartą ją išgirdęs, nebegali atsitraukti. Sukūrę keletą darbų, kuriuose rėmėmės dramos teatro priemonėmis, panorome kurti „grynąjį šokį“ (kad ir ką tai reiškia). Ieškojome muzikos kūrinio, kuris akompanuotų šokiui ir pamanėme, kad dabar pats laikas imti muzikinį Stravinskio šedevrą ir susidurti su iššūkiu kuriant su kūriniu dialogą. Nuo pat pradžių ieškojome ir studijavome kitų choreografų „Šventojo pavasario“ pastatymus ir nusprendėme, kad mūsų interpretacija remsis į kūrinio pastatymų istoriją, jų pripažinimą bei kūrinį pasirinkusių choreografų grandinę. Kūrėme gerbdami muziką, bet neprarasdami savo meninio principingumo.
– Kaip 35-ių minučių Stravinskio kūrinys virto 55-ių minučių spektakliu?
– Vos pradėjus dirbti su „Šventuoju pavasariu“, mus domino eksperimentai ir žaidimas galimybėmis. Dirbome su garso režisieriumi, kuriam uždavėme klausimą: kaip skambėtų Stravinskio muzika, jei jis ją kurtų šiandien? Šio vaizdinio vedami pradėjome ieškoti būdų įterpti į spektaklį kažką nauja.
– Spektaklio aprašyme pabrėžiate, kad „Šventasis pavasaris“ buvo parašytas Pirmojo Pasaulinio Karo išvakarėse. Ar įžvelgiate panašumų tarp to meto istorijos ir šių dienų?
– „Šventajame pavasaryje“ vystomos smurto, aukos ir maldos už žemę temos – kūrinys parašytas vos pora metų prieš Pirmąjį Pasaulinį Karą, kai temos tvyrojo ore. Supratome, kad šios idėjos ir klausimai vis dar dega, tiek vietiniu (Izraelyje), tiek tarptautiniu lygmeniu. Deja, matome, kaip istorija kartojasi ir vėl atsklinda ribas jau peržengiantys nacionalizmo vėjai, kyla smurto ir karų bangos. Kuriant spektaklį buvo svarbu suvokti, kaip mūsų kūnai gali apibūdinti smurto vaizdus, juos pajusti ir jiems atsispirti tuo pačiu metu.
– Kodėl 4 vyrai? Kokie vyriškumo stereotipai jus labiausiai erzina?
– Kūrinys kalba apie aukos temą, tad jį analizuodami nuolat kėlėme kareivių (vyrų) paaukojimo kare klausimą. Viešumoje tai įvardinama herojišku žygdarbiu, tačiau už šios simbolikos slypi daugybė emocijų, kuriomis vyrai nesidalina su visuomene. Norėjome išreikšti vyrų juntamą švelnumą, meilę ir atjautą.
– Kokie kultai jus labiausiai baugina?
– Mane liūdina meilės trūkumas bendraujant individams ir visuomenėms. Gąsdina neišmanymas, bet kokios formos smurtas, ekstremizmas, gebėjimo priimti kitą stygius. Tikiu, kad kiekvienas žmogus nusipelno pagarbos.
– Kūryboje kalbate socialinėmis temomis. Ar svarbu, kad visa komanda turėtų tą pačią nuomonę spektaklyje analizuojamomis temomis?
– Kūrėjams būtina išlaikyti lankstų požiūrį, tad išbandydami idėjas ir užduotis stengiamės išlikti atviri. Vertinu individualų mąstymą, nes jis skatina unikalumą. Mūsų keliami klausimai susiję su konfliktais, tad natūralu, jog ir kuriantieji turi skirtingas nuomones. Svarbiausia, kad komandos nariai pasitikėtų vieni kitais ir būtų geranoriški.
– Kodėl kalbant socialinėmis temomis jums svarbus humoras?
– Budizmo pagrindas yra keturios tauriosios tiesos. Pirmoji teigia, kad visas gyvenimas yra kančia, skausmas ir vargas. Mums humoras yra vienas būdų susitvarkyti su skausmu. Humoras nėra vien palengvėjimo ženklas ar būdas išspręsti gyvenimo iššūkius. Tai – gilaus supratimo ženklas, būdas susirišti su aplinkiniais, pažvelgti į dalykus kitaip, normuoti savo patirtį ir neleisti dalykams pernelyg priblokšti ar išgąsdinti.
