Elena Motiejūnaitė. Virtualios realybės instaliacija „Užmirštas miškas“
Šiandieniniame pasaulyje komercija daro įtaką ne tik laisvalaikiui bei gyvenimo būdui, bet ir vaikų ugdymui. Pasakų komercializacija yra įprastas reiškinys. Tai daro įtaką ne tik pasakos tradicijos išlikimui, bet ir pačios pasakos prasmei, poveikiui. Jau 1975 m. vaikų psichologas Bruno Bettelheim’as, pastebėjęs šią tendenciją pasakose, rašė, jog „Vyraujančiai kultūrai būdingas noras apsimesti,- ypač kai reikalas susijęs su vaikais,- kad tamsioji žmogaus pusė neegzistuoja. Ši kultūra išpažįsta tikėjimą optimistiniu meliorizmu“.
Šiandien tą matome vis ryškiau: pasakose sutinkami sunkumai, tai daugiausiai kasdieniškos problemos. Šis projektas tai virtualios realybės instaliacija, kurioje atsiskleidžia neigiamų lietuvių pasakų personažų teigiama pusė. Portretizuodami žmogaus tamsią prigimtį šie personažai yra nepakeičiami pagalbininkai vaiko psichologinei raidai. Šioje instaliacijoje žiūrovas tampa neigiamiems personažams skirtų vaiko vidinių monologų liudininku.
Austėja Dzikaraitė. Konceptualus projektas „Transformatyvi kūrėjo tapatybė“
Ekscentrikai, nepritapėliai, keistuoliai, gyvenantys savo pasaulyje. Kita vertus – išskirtiniai, neeilinių talentų turintys žmonės. Visuomenės požiūris į kūrybą ir kuriančius žmones kelia klausimus. Ką reiškia būti kūrėju ir kada juo tampama? Kur prasideda kūryba ir kaip ji persipina su kasdienybe? Konceptualus projektas nagrinėja kūrėjo asmenybės raidą nuo ankstyvos vaikystės, ieškant atsakymų apie kūrybiškumo ištakas.
Projektą sudaro poliptinė keturių dalių knyga ir skaitmeninė patirčių dalijimosi platforma. Kiekviena iš knygos dalių analizuoja skirtingus kūrėjo raidos etapus nuo vaikystės iki ankstyvos jaunystės, kuriose simboliški vaizdai ir tekstai projekte kviečia žiūrovą gilintis ir tapatintis su žmogišku kūrėjo virsmu, transformuoti kūrinį. Transformuoti kūrėją. Atrasti save.
Eglė Kirlytė. „Jei tik galėčiau“
Tikriausiai daugelis yra girdėję frazę – jei tik galėčiau, norėčiau, pavyzdžiui, visą dieną gulėti ir nieko neveiki. Mes dažnai trokštame atsiriboti nuo dirgiklių bei svajojame patirti ilgalaikę laimės būseną… Bet ar egzistuoja amžina laimė? Galbūt tai tik iliuzija? Asmeninis projektas „Jei tik galėčiau“ remiasi asmeniniais išgyvenimais bei kviečia griauti iliuzijas ir vertinti ne tik malonias patirtis. Juk be tamsos nebūtų šviesos.
Ada Rotomskytė Spekuliatyvaus dizaino projektas „Neuru: dirbtinis identitetas“
Žmogaus tobulinimo tema šiandieną kelia nemažai diskusijų. Yra daugybė precedento neturinčių dilemų, susijusių su tokių sistemų vartojimo etika ar egzistencinio pobūdžio klausimais. Neurotechnologijoms sparčiai besivystant, kyla vis didesnis spaudimas suformuluoti aiškų etinį reglamentą jų pritaikymui. „Neuru: dirbtinis identitetas“ – tai spekuliatyvaus dizaino projektas, kuris virtualios platformos pagalba perkelia vartotoją į ateitį, kurioje Smegenų ir kompiuterio sąsaja tapusi eiliniu žmogaus įrankiu. „Neuru“ žmogaus tobulinimo sistema suteikia žiūrovui galimybę „valdyti“ savo smegenų motorikos ir sensorikos centrus, kognityvinius sugebėjimus, nuotaikas ir net kaitalioti asmenybės bruožus. Projekto tikslas – sudominti ir paskatinti žmones papildomai pasidomėti šia sritimi ir įsitraukti į vykstančią diskusiją Žmogaus tobulinimo technologijų tema.
„Jaunojo dizainerio prizo‘20“ parodos atidarymas ir apdovanojimai, įvyks liepos 2 d. (ketvirtadienį) 15 val. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje TITANIKAS (Maironio g. 3). Paroda veiks iki liepos 25 d. Kviečiame visus dizaino gerbėjus paminėti #JDP20 kartu!
