„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„JCDecaux premijos“ komisijos narė Monika Lipšic: laimėjo žinutė apie draugystę ir ryšį

„Bene svarbiausias kriterijus buvo paties meno kūrinio tikrumas, paveikumas ir menininko sąmoningumas“, – taip „JCDecaux premijos“ dalyvių vertinimo kriterijus apibrėžia viena iš komisijos narių Monika Lipšic. Nepriklausoma kuratorė pasakoja, kuo ketvirtąjį kartą Šiuolaikinio meno centro ir lauko reklamos bendrovės „JCDecaux Lietuva“ organizuojamame konkurse išsiskyrė jo laureatė Agnė Jokšė, su kokia energija Lietuvoje startuoja jaunieji menininkai ir kodėl svarbu juos palaikyti.
Monika Lipšic
Monika Lipšic / Tomo Tereko nuotr.

Tai jau 4-ąjį kartą organizuojama „JCDecaux premijos“ paroda. Kiek tavo manymu tokie apdovanojimais grįsti konkursai šiuolaikinio meno scenoje šiandien pasiteisina? Galų gale, ką „JCDecaux premija“ įnešė į Lietuvos kultūros lauką?

– Visa laimė, kad iš sporto pasaulio atėjusi prizų kultūra šiame konkurse išvengia vertinimo balais. Kur kas svarbiau čia jauniems menininkams suteikti galimybę prisistatyti, dirbti su kuratoriais, architektais, sklaida, suprasti, kaip veikia profesionalaus meno lauko mechanizmai. Manau, kad tai puiki proga išbandyti šiuolaikinio meno lauką ir galimybes, atrasti būdus prieiti prie auditorijos. Nors ir priklausau šiai scenai, stebiu ją, kasmet „JCDecaux premijos“ parodoje atrandu naujų menininkų. O kalbant apie „JCDecaux premiją“, įdomu stebėti patį konkurso fenomeną, atrodo, kad jis buvo ir dar ilgai bus reikalingas.

Ką naujo atradai šiemet?

– Šiemet atradau Agnę Jokšę. Taip pat pastebėjau Arvydo Umbraso skulptūrinę kompoziciją, kurioje jis žaidžia masteliais, kalba apie dangaus, ir apie mūsų kūnus, sapnus ir metaforas. Tai, kaip jis kalbėjo apie savo kūrinį paliko stiprų įspūdį.

Mišos Skalskio ir Mildos Januševičiūtės darbą vertinu dėl jo nuotaikos, kompleksijos ir perteiktos emocijos. Nors žinau ankstesnius Mišos ir Mildos darbus – šis kūrinys ypatingai pradžiugino, paliko gaivų įspūdį. Tai darbas kuriame sujungiama daug temų – nenoras pasenti, farmacija, sveikatos pramonė, jaunystės kultas. Tuo tarpu Nancie Naive savo gyvenimą pavertė produktu ir pasiūlė savo kaip žvaigždės įvaizdį. Su šiuo alter ego ji stengėsi susikalbėti ir jį ištirti. Tiesa, Gabrielę Vetkinaitę šioje parodoje pamačiau taip pat pirmą kartą. Jos instaliaciją norisi pagirti už subtilų pateikimą. Čia balsu įdainuoti laiškai-žinutės-posmeliai užlieja parodos erdvę. Vienas komisijos narys Jensas Asthoffas pavadino šį darbą konkrečiaja poezija.

Vis dėlto kartu su kitais komisijos nariais meno kritiku Jensu Asthoffu ir kuratore, projektų erdvės „Mimosa House“ Londone įkūrėja Daria Khan nusprendėte apdovanoti Agnę Jokšę. Kuo šios menininkės kūrinys jus papirko?

– Po parodos atidarymo ir menininkų prisistatymų komisijos balsai išsiskyrė. Pradėjome rimtai diskutuoti, o kai dar kartą visi kartu apsilankėme parodoje, Agnės kūrinys mus vienareikšmiškai įtikino.

Tai labai gražus, nuoširdus ir atviras darbas, sukurtas gana minimaliomis priemonėmis. Tai ypač svarbu, kai mąstai, kiek kaštų reikalauja meno produkcija. Tiesa, buvau labai nustebusi, kad nominuotiems menininkams nebuvo mokamas atlygis už jų darbą. Ar galite įsivaizduoti, kiek valandų kiekvienas praleido ruošdamasis parodai?

Agnės video darbe „Miela, drauge,“ medžiagiškumas buvo antrinis momentas, kur kas stipriau išreikšta buvo pasakojama istorija. Nors kūrinį mes suvokiame kaip video darbą, visgi tai labiau tekstinis kūrinys. Atviras manifestas apie draugystę, apie moterų draugystę, apie ryšį apskritai.

A.Jokšės darbą įvardini kaip labiau tekstinį nei vizualų. Ar tai netapo barjeru komisijos nariams iš užsienio?

– Manau, kad menininkei šio barjero pavyko išvengti, nes pati šį kūrinį ir išvertė. Vertimas iš lietuvių kalbos vietomis nesutapo, tačiau akivaizdu, jog tai buvo sąmoningas sprendimas.

Suprantama, kad tarptautiniai kuratoriai vertina darbus atsižvelgdami į globalų kontekstą, tačiau nuostabu, kad ties Agnės darbu mūsų nuomonės sutapo. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai kūrinys yra suvokiamas labai plačios auditorijos, net jei sukurtas viena kalba, jis perteikia universalią žinutę ir peržengia kalbos ribas, sukurdamas kažką naujo.

Ar nebuvo justi, kad kitiems komisijos nariams kūrinyje paliečiamos LGBTQIA bendruomenės temos mene jau tarsi išspręstos, savaime suprantamos, kitaip nei Lietuvoje, kur apie tai dar nėra pakankamo kalbėjimo kūrybinėmis priemonėmis?

– Sutinku, kad lyčių politikos ir tapatybės tema Lietuvos meno kontekste nėra populiari, todėl ši tema buvo tarsi pridedanti aktualumo Agnės darbui Lietuvos kontekste. Tai veikiau papildinys, kuris padėjo daugiau sužinoti apie konkrečią LGBTQIA bendruomenę ir jos situaciją, apie patirtis, tačiau anaiptol nepadarė įtakos komisijos sprendimui šį darbą nominuoti dėl politinių priežasčių. Laimėjo žinutė apie draugystę ir ryšį, tarpusavio santykius, su kuriais kasdien neišvengiamai susiduriame visi.

Manau, kad menininkei šio barjero pavyko išvengti, nes pati šį kūrinį ir išvertė. Vertimas iš lietuvių kalbos vietomis nesutapo, tačiau akivaizdu, jog tai buvo sąmoningas sprendimas.

Kokiais kriterijais vadovavotės rinkdami premijos laureatą?

– Bene svarbiausias kriterijus buvo paties meno kūrinio paveikumas ir menininko sąmoningumas. Mažiau svarbi buvo kūrinio forma, pristatymas.

Kokia tavo nuomonė apie šių metų parodos dalyvių pasirinktas temas ir meninę jų artikuliaciją?

– Susidarė įspūdis, kad šiemet visi kalba iš labai asmeninės pozicijos, kiekviename kūrinyje yra labai daug asmeniškumo, o tai yra svarbu ir nuostabu, nes Lietuvos meno scenoje kartais trūksta nuoširdumo. Kita vertus, tai ne visada užauga į kažką didesnio nei tik atviravimas, bet kai tai nutinka – labai įdomu stebėti.

Kokį įspūdį tau kaip nepriklausomai kuratorei paliko šių metų „JCDecaux premijos“ parodos kuratoriniai sprendimai? Kaip vertini ekspozicijos kuratorių Adomo Narkevičius ir Monikos Kalinauskaitės pasirinkimą pavadinti parodą „Ne dėl to, kad kas prašė“ ir prabilti apie labai svarbią menininkų motyvaciją kurti laisva valia, ne dėl titulų, pripažinimo, premijų, matomumo?

– Bendras įspūdis, kuris apima šioje parodoje (o tai yra ir kuratorių, ir architekto nuopelnas), tai – paveiki ir aiški paroda, jos žiūrovams lengva panirti į bendrą atmosferą. Suvaldyta erdvė ir kontekstai, tema, o meno kūriniai vienas kitam artimi. Nors paroda veikia kaip visuma, kiekvienas kūrinys čia ypatingai išryškintas. Man atrodo puikus sprendimas parodoje eksponuoti tiek menininkų, kiek jų ir buvo. Jei atėjęs į parodą žiūrovas nežinotu, jog tai yra konkursas, jog tai naujai sukurti kūriniai, tikrai galėtų pagalvoti, jog tai tiesiog puikiai sukuruota paroda.

Kalbant apie pavadinimą, matau čia labai teigiamą paradoksą. Nepaisant to, kad iniciatyva ateina iš kapitalą valdančios lauko reklamos įmonės, menininkai vis tiek kuria, ne dėl pinigų ar šlovės, kaip sako „Ne dėl to, kad kas prašė“. Man atrodo, kad būtent dėl šios priežasties meno pasaulis ir yra įdomus verslo pasauliui, nes kūrybos variklis galiausiai yra ne pinigai. O nuoširdžios kūrybos prasmė nėra šlovė ar prestižas.

Pati esi kuravusi nemažai užsienio ir lietuvių menininkų parodų, daug keliauji, stebi ir gali palyginti su kokia energija startuoja jauni menininkai čia, Lietuvoje. Juk dažnai juokaujama, kad tokioje mažoje šalyje turime neproporcingai daug gerų šiuolaikinio meno kūrėjų.

– Visiška tiesa, kad palyginus su kitomis didžiosiomis Europos šalimis, net ir neturėdami pakankamai stiprios meno mokyklos, turime įstabiai daug talentingų šiuolaikinio meno kūrėjų.

Bendras įspūdis, kuris apima šioje parodoje (o tai yra ir kuratorių, ir architekto nuopelnas), tai – paveiki ir aiški paroda, jos žiūrovams lengva panirti į bendrą atmosferą.

Kaip ir visame pasaulyje, taip ir čia yra kuklesnių ir drąsesnių menininkų. Tačiau jaučiu, kad Lietuvoje yra mažiau pataikavimo. Kita vertus jauni Lietuvos menininkai turi kur kas aktyviau sekti lauką, jame dalyvauti, stebėti, prisitaikyti prie meno rinkos. Čia matosi daugiau asmeninių sprendimų. Džiugina, kad šioje parodoje daug drąsių kūrinių, nes būti atviram, kalbėti apie save taip pat reikia drąsos.

Užsiminei, kad Lietuvoje neturime pakankamai stiprios šiuolaikinio meno mokyklos, nors rezultatai šioje srityje kalba patys už save. Kas tuomet, tavo manymu, formuoja jauną Lietuvos menininką ir šiuolaikinio meno kanoną?

– Kuo kanonas mažiau apibrėžtas, tuo – geriau. Kuo didesnė įvairovė, tuo sveikesnė yra pati scena kaip ekosistema, tuo įdomesni meno kūriniai. Vis dėlto, nesunku pastebėti, kad tokio formuotojo funkciją Lietuvoje prisiima „Rupert“, šiek tiek aktyvėja kai kurios Vilniaus dailės akademijos katedros, Šiuolaikinio meno centras šiuo klausimu laikosi stabiliai. Dabar gana įdomus laikas, kai visko daugėja, kuriasi naujos menininkų erdvės tokios kaip „Autarkia“ ar „Montos Tattoo“, „Lokomotiff“. Su nauju Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pastatu Vitebsko gatvėje dar labiau pasijus sinergija.

Kaip menininkų dalyvavimas tokiuose konkursuose ir laimėjimai formuoja tolimesnę menininkų karjerą, galų gale, tavo kaip kuratorės pasirinkimus pakviesti juos į kitas parodas?

– „JCDecaux premija“ šiandien galbūt dar nėra kriterijus, nes ji veikia vietiniame kontekste, net jei Lietuva yra puikiai žinoma šiuolaikinio meno žemėlapyje. Tačiau kiekvienam jaunam menininkui kiekvienas prizas duoda naudos. Pirmiausia, tai veikia kaip paskatinimas ir palaikymas, ko nuolatos trūksta jauniems kūrėjams, o įrašai CV, deja, bet taip pat yra svarbūs, į juos yra atsižvelgiama, menininkų biografijos yra skaitomos, kitaip jos nebūtų rašomos. Kita vertus, jos skaitomos kaip metatekstas, nes būtina pastebėti ir daug kitų aspektų. Šiuolaikinio meno pasaulyje yra labai daug skirtingų būdų veikti, vienas iš jų dirbti su institucijomis, kitas – paremtas kūrybiniais ir idėjiniais ryšiais, pastarasis man priimtinesnis.

Ketvirtąją „JCDecaux premijos“ jaunųjų menininkų parodą „Ne dėl to, kad kas prašė“ Šiuolaikinio meno centre kuravo Adomas Narkevičius ir Monika Kalinauskaitė. Į parodą atrinkti penkti dalyviai – Arvydas Umbrasas, Gabrielė Vetkinaitė, Agnė Jokšė, Nancie Naive ir kūrybinis Mildos Januševičiūtės ir Mišos Skalskio duetas.

JCDecaux premija“ – tai ŠMC ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 4000 eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodos menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs