Apie būsimą parodą, atrankos užkulisius, ir, žinoma, jos dalyvius – jaunąją menininkų kartą – kalbėjomės su parodos kuratoriais Monika Kalinauskaite ir Adomu Narkevičiumi.
– Šios parodos dalyviai – būtent jauni menininkai. Kokia ta jaunoji lietuvių meno scena? Kokią ją matote savo aplinkoje, dirbdami su menininkais?
– A.Narkevičius: Kadangi savo darbe nuolat susiduriu su daug jaunų arba jau karjerą įpusėjusių menininkų iš skirtingų valstybių, pastebiu jaunosios lietuvių meno scenos bruožą, kuris gali būti ir privalumas, ir ne. Joje nėra perdėto noro profesionalizuotis. Jauni menininkai savo darbus pradeda kurti nuo to, kas jiems rūpi, kas jiems skauda, kas jiems aktualu, ir tik vėliau galvoja apie institucijas ar meno rinkos pozicijas.
Kadangi Lietuva išlaiko glaudžius ryšius, bet, kita vertus, yra sąlyginai nutolusi nuo pagrindinių šiuolaikinio meno traukos centrų, tokių kaip Londonas, Berlynas, Paryžius, Niujorkas ir t.t., jauniems menininkams lieka daugiau erdvės kvėpuoti. Dėl to kuriasi meno praktikos, pasižyminčios stipriu konceptualiu ar emociniu krūviu, kurį išlaikyti studijuojant prestižinėse užsienio meno mokyklose būna sunku. Ten į studentų baigiamąsias peržiūras jau ateina kolekcionieriai ir iš esmės apsprendžia jų karjeras.
Lietuvoje tokio spaudimo nėra, kas gali tapti ir minusu – yra net per daug laisvės, kurioje jauni kūrėjai pasimeta. Bet taip pat dėl kūrybinės laisvės ir kompleksiškų, nelengvai parduodamų idėjų Lietuvos meno scena yra labai gyvybinga ir įdomi.
– M.Kalinauskaitė: Viena vertus, menininkai sąmoningai dar kuria labai nuoširdžiai atsispirdami nuo grynų išgyvenimų ir tik tada galvodami apie pardavimo vertę ir panašius aspektus. Bet taip pat jiems trūksta infrastruktūros, logistinių galimybių įgyvendinti tuos projektus, kurių jie iš tiesų nori. Ambicija būna didelė ir sumanymas – sudėtingas, bet įvertinus realius aukštųjų mokyklų resursus bei galimybes rasti studiją, atsiduoti darbui joje, gauti institucinę paramą, nestebina, kad projektai savo masteliu būna smulkesni už pradinį sumanymą.
Konkurso metu vertindami paraiškas, pamatėme, kad tam tikros tendencijos bendrame vaizde išryškėja: bemaž kiekvienas turi kokią nors idėją, kuriai paprasčiausiai reikia laiko ir resursų. Kol jų nėra, tol dažniausiai ji atsiranda akademinėse peržiūrose smulkesniu pavidalu arba nusėda „į stalčių“, į eskizus.
– Minėjote temas, kurios išryškėjo atrenkant paraiškas. Kokios jos?
– M.Kalinauskaitė: Manau, kad atrinkti projektai geriausiai atspindi šias temas. Anastasijos Sosunovos ir Gabrielės Adomaitytės kūriniai labiau orientuoti į atmintį, į šeimos patyrimą ir pasakojimą, asmenines istorijos patirtis. Skaudūs ir mąslūs individualūs bei kolektyviniai išgyvenimai susiejami su plačiais kontekstais, bet nugyvendami per savą odą.
Goda Palekaitė ir „Pinigų uosto“ kolektyvas (DJ $TOCKER, Ieva Sriebaliūtė ir Paul Paper) pateikia labiau politiškai įkrautus projektus, orientuotus į išorę, į tam tikras ideologijas ir reiškinius, kuriuos norisi skrosti ir nagrinėti. Tai meninė-politinė sąmonė, norinti gilintis į problemas, pateikti alternatyvius požiūrio ir sprendimo būdus.
– A.Narkevičius: Tuo metu Mato Janušonio projektas atspindi Lietuvos skulptūros tradicijai gerai pažįstamą praktiką: meno kūrinys pradedamas nuo objekto ir medžiagos, tik vėliau pereinant prie asociatyvaus mąstymo: kas tai yra konceptualiai, ką tai reiškia.
Mes nesiekėme, kad ši paroda aprėptų ar atspindėtų visą jaunąjį Lietuvos meno lauką. Bet iš ankstesnės darbo patirties galiu pasakyti, kad Monikos paminėtos tendencijos yra ganėtinai nauji reiškiniai, atsiskleidžiantys lietuvių meno scenoje pastaraisiais metais. Aišku, ta scena išlieka įvairialypė ir tai džiugina. Man atrodo, visuose atrinktuose darbuose atsiskleidžia bendresnis požiūris: noras nebekalbėti tik sau, savo privačia kalba. Formuojasi noras kurti perskaitomus darbus, skirtingomis priemonėmis ir temomis, kalbėti su platesne visuomene ir supančia aplinka.
– Šalia pozityvių kūrybinių tendencijų, kokias meno lauko problemas išskirtumėte Lietuvoje?
– M.Kalinauskaitė: Manau, kad Lietuvos meno edukacijoje yra gili spraga – nepakankamai dėmesio skiriama tekstui, skaitymui, kalbėjimuisi. Nebūtinai akademiniu arba kokiu kitu kanonu, bet bandant susiformuoti savo kalbą ir žargoną. Kartais matosi, kad jauni menininkai jaučiasi patiriantys spaudimą kalbėti, rašyti, kažkaip „teisingai“ įsivardyti savo darbus. Bet tai absurdiška, nes teisingo varianto nėra niekada. Bet pritrūkus edukacijos ir meno lauko viduje, ir plačiojoje visuomenėje, atsiranda baimė. Ir menininkų nerimas vis dar juntamas tiek vizualinėje, tiek tekstinėje kalboje.
– A.Narkevičius: Pritariu. Minėtas nerimas atsiskleidžia kūriniuose arba pasiūlymuose, su kuriais menininkai, atrodo, patys neturi giluminio ryšio. Atrodo, kad bandydami perprasti, kaip „teisingai“ kurti, kai kurie kūrėjai perima formatus, formuojančius pleištą tarp jų ir jų pačių kūrybos. Dažniausiai tai – ne menininkų problema, o gilesnės kalbinio ir vizualinio diskurso sąveikos trūkumas akademinėje aplinkoje, iš kurios menininkai išeina su kompleksais. Mano nuomone, geriau jau apie tai, ką darai, kalbėti labai paprastai, negu kurti savo paties kūrybai svetimą pasakojimą, kuris varžo.
– Kokios pagalbos gali tikėtis menininkai, įgyvendinantys savo sumanymus „JCDecaux premijos“ parodoje?
– M.Kalinauskaitė: Kiekvienam iš tų penkių projektų, kurie atrinkti atviro šaukimo metu, skiriamas produkcijos biudžetas. Taip pat Šiuolaikinio meno centras suteikia savo ekspozicinį plotą, techninę įrangą ir komandos pagalbą. Menininkai gali naudotis visais instituciniais resursais. Mes, kaip kuratoriai, aišku, asistuojame produkcijos procese ir visą laiką dirbame su menininkais.
– A.Narkevičius: Paroda, viena vertus, reprezentuoja jaunąją menininkų kartą ir yra galimybė save pristatyti pagrindinėje šiuolaikinio meno institucijoje Lietuvoje. Bet tai ir edukacinis projektas. Mes norime, kad šis projektas kalbėtų apie šiuolaikinį meną ir atotrūkis tarp plačios visuomenės ir šiuolaikinio meno lauko mažėtų, ir kad jaunoji menininkų karta tikrai galėtų pasakoti apie visuomenei ir jiems patiems rūpimas problemas. Taip pat mes gana artimai dirbame su menininkais, tai skiriasi nuo tradicinio kuravimo metodo. Tie projektai, kurie buvo atrinkti, vystysis iki pat parodos atidarymo. Mes diskutuosime ir turėsime nuolatinį grįžtamąjį ryšį su menininkais.
– M.Kalinauskaitė: Labai svarbus „JCDecaux premijos“, kaip bendros meno ir verslo institucijų iniciatyvos, siekis paversti kultūrinę patirtį natūralia laisvalaikio ir apskritai gyvenimo dalimi. Ne kažkuo, kas būtų uždaryta specifinėse patalpose ir skirta tik specifinei publikai.
O kuravimo metodas „iš apačios“, paliekant menininkams laisvę kurti kūrinius, gyvenančius savo gyvenimą, reiškia, kad parodos tema beveik iki atidarymo išliks paslaptis. Patys tik vėliau pamatysime, kas išryškėja tarp visų tų kūrinių, tarp susiduriančių energijų.
– Dvejus metus iš eilės parodų ciklą „JCDecaux premija“ kuravo Edgaras Gerasimovičius ir Audrius Pocius, šiemet estafetę perimate jūs. Iki šiol neteko matyti jūsų bendrų projektų, ar pirmą kartą bendradarbiaujate? Kokią patirtį atsinešate?
– M.Kalinauskaitė: „JCDecaux premijos“ kuratoriai – dviejų žmonių komanda –keičiasi kas dvejus metus. Ankstesnės ekspozicijos kuratoriai pasiūlė man perimti šią estafetę, tada aš pakviečiau Adomą. Stebėdama, kaip jis dirba ir kokių ambicijų turi, neįsivaizdavau tinkamesnio žmogaus šitam projektui. Iki šiol dirbau su ŠMC Skaityklos kolekcija ir programa, o dabar 2018–2019 m. ekspozicijos yra mūsų bendras uždavinys.
– A.Narkevičius: Šalia asmeninių ir profesinių savybių suderinamo svarbu tai, kad mes abu dirbame su gana jaunu lietuvių menu: aš jau beveik trejus dirbu su „Rupert“ edukacine programa, kurią šiuo metu kuruoju ir koordinuoju. Monikos tekstai taip pat dažnai pasirodo jaunųjų menininkų parodose. Mums abiem rūpi jaunoji Lietuvos meno scena.
– Kuo jūsų paroda skirsis nuo ankstesnių dviejų „JCDecaux premijos“ ekspozicijų? Ką planuojate daryti kitaip, o ką galbūt tęsite?
– A.Narkevičius: Pirmieji dveji metai buvo sėkmingi ir įtvirtino šitos parodos formatą. Man atrodo, Edgarui Gerasimovičiui ir Audriui Pociui puikiai pavyko „užkurti“ ir suformuoti visiškai naują tęstinį projektą. O mes siekiame, kad jis sėkmingai vystytųsi toliau ir pasiektų įvairias visuomenės grupes.
Norime, kad nueiti į šiuolaikinio meno parodas ir dalyvauti kultūriniame gyvenime būtų labiau įprasta praktika. Taip pat sieksime skatinti būsimus meno mecenatus ir kolekcionierius susipažinti su jaunuoju lietuvių menu.
Mus maloniai nustebino, kad paskelbę labai aptakias, bet vis tiek kryptingas temines gaires menininkų paraiškoms, gavome tikrai nemažą skaičių jų. Kai kur buvo netgi tiesiogiai užsiminta: „labai džiugu, kad turiu galimybę pristatyti tokį man artimą projektą, kurio negalėjau niekur kitur pateikti.“ Taigi, stengiamės ne tik sukurti formalią progą menininkams pristatyti savo kūryba, bet iš tikrųjų bendradarbiauti ir padėti jiems išnaudoti savo kūrybinį potencialą.
– M.Kalinauskaitė: Pirmosios dvi „JCDecaux premijos“ parodos tiek savo turiniu, tiek tematika išryškino tikrus formavimosi procesus. Tai atsispindi ir pavadinimuose: „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ (2016 m.) ir „Lėtos mokyklos“ (2017 m.). Kuratoriai atkreipė dėmesį į menininkų brendimo, mokymosi ir tobulėjimo procesą.
Nors dar tik pamatysime, kaip konkrečiai vystysis menininkų projektai, bet jau galime pastebėti, kad mūsų situacija truputėli kitokia. Mes nebestebime vieningo bendro judėjimo kažkur, o kaip tik apžvelgiame kelių skirtingų strategijų tarpusavio sąveiką. Tai – jau ne bendra mokykla, o bendras vakarėlis, visiškai kitokia dinamika. Trečią kartą rengiama paroda jau gali tapti tradicija, tikra tradicija, apie kurią niekam nebekils klausimų.
– Pagal kokius kriterijus atrinkote kūrinius? Ar šiame procese dalyvavo komisija?
– M.Kalinauskaitė: Ne, komisija atsiranda vėlesniame etape. Ji vertina jau atidarytą ekspoziciją ir renka laimėtoją. Komisija yra tarptautinė ir kasmet nauja suburiama iš šiuolaikinio meno kuratorių, kūrėjų ir kitų ekspertų. Šių metų komisijos sudėtį dar tvirtiname ir paskelbsime vėliau.
Paraiškas atrinkinėjome pagal jų tarpusavio sąveiką ir individualią kokybę. Galvojome apie kelis įmanomus ekspozicinius variantus, kuriuose bent vienas iškritęs dėmuo iš karto keistų visą vaizdą.
– A.Narkevičius: Buvo svarbu turėti harmoningą parodą – ir tai nereiškia, kad darbai nešiaušia vieni kitiems kailio ir netraukia jokių plunksnų. Jie kaip tik gali tai daryti! Dar labiau negu harmoninga, ši paroda turėtų būti energinga. Visgi – jaunų menininkų paroda, norisi, kad ji išsiskirtų iš kitų būtent savo drąsa ir energija. Tokia gali būti ir įsitvirtinusio, žinomo menininko ar menininkų grupinė paroda, tačiau jų karjeros stadija paprastai jiems diktuoja tam tikrą kūrybos principą, kuris neretai būna saugesnis.
Šiuo atveju norisi, kad šita paroda tokia netaptų ir išliktų ne tik harmoninga, bet ir judri. Kaip Monika sako – vakarėlis.
Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti Šiuolaikinio meno centre. Monika Kalinauskaitė reguliariai publikuoja grožinius tekstus ir parodų recenzijas Lietuvos ir užsienio spaudoje bei aktyviai dirba su jaunųjų menininkų parodomis.
Adomas Narkevičius nuo 2017 metų yra meno ir edukacijos centro „Rupert“ rezidencijų ir edukacijos kuratorius. Dirbdamas „Rupert“, inicijavo ir kuruoja garso meno ir eksperimentinės muzikos renginių programą. Pastaruoju metu aktyviai dirba su jaunųjų Lietuvos ir užsienio menininkų parodomis ir renginiais Lietuvoje, kuruoja 6-ąją Rupert alternatyvios edukacijos programą. Yra grupės „Without Letters“ narys.
