Keturias dienas trukusioje stovykloje patirties sėmėsi patyrę ir dar „žali“ menininkai. Juvelyras mokė pamilti gintarą, demonstravo, kaip jis turi būti apdirbtas, kad įgautų formą. „Stovyklos tikslas — išmokti ne tik apdirbti gintarą, bet ir iš sidabro laužo sugebėti padirbinti plokštelę, iš jos vielutę ir galiausiai sukurti juvelyrinį gaminį — pakabutį, žiedą... Nesvarbu, ką, svarbu kokybiškai ir gebėti pajusti gintaro kvapą“,— aiškino A.Gricius.
Gintaru, o tiksliau sakais ir, kaip sakė stovyklos dalyviai, ką tik po lietaus dvelkiančio gaivaus miško oru kvepiančios mokymų dirbtuvės pasitarnavo daugeliui. „Seminaras suteikė daug žinių. Tai buvo puikus pradžiamokslis. Po tokių mokymų nemažai jaunųjų menininkų pasirenka studijuoti juvelyriką“,— atskleidė stovyklos administratorė Aigul Valiullina. Stovyklautojai taip pat džiaugėsi A.Griciaus atgabentomis staklėmis, įrankiais, kurie galbėjo kuriant juvelyrikos gaminius.
A.Gricius pasakojo, kad Užmarkijos kaime stovykla vyksta antrąjį kartą, prieš tai ją rengdavo kitur. Pirmaisiais metais buvo surengti net trys seminarai per vasarą, vėliau jų sumažėjo iki vieno karto. „Stovyklos tos pačios, tik susirenka skirtingi žmonės, kartais atvyksta net po 20 žmonių. Su jais man labai malonu bendrauti, vėliau ilgai susirašinėjame, duodu nemažai patarimų“,— sakė juvelyras.
Menininkas gimė 1943 metų birželio 28-ąją Viliotės kaime, Židikų valsčiuje, Mažeikių apskrityje. Antano ir Bronės šeimoje iš šešių vaikų Antanas Gricius buvo vyriausias.
Vos sulaukęs vienerių, A.Gricius smarkiai sužalotas. Stribai, Gricių troboje ieškoję partizanų, sumušė Antano tėvus, o su juo, dar kūdikiu, „žaidė“ kaip su futbolo kamuoliu. Nuo tada ir prasidėjo juvelyro sveikatos sutrikimai. Nors Antanas pradėjo lankyti mokyklą, vėliau jį ištiko priepuolis, po keleto metų kitas ir taip kol prabėgus nemažai metų menininkas atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį. A.Gricius mokėsi Romainių sanatorijoje, vėliau atvyko į Telšius.
Pirmoji juvelyro darbovietė buvo Telšių „Minija“. Čia jis buvo šeštasis, parėjęs dirbti. „Pasigaminau smeigtuką su gintaro galvute. Ilgai jį nešiojau, kol vieną dieną kažkoks vaikas iš manęs nepasišaipė pamatęs su tuo smeigtuku. Jis pasakė „Žiūrėk, mama, vyras su „broške“ eina“. Tuomet supratau, kad smegtuką teks pasidėti“,— juokavo juvelyras. Vėliau menininkas panoro Sedoje įsteigti fabriko filialą, deja, nepavyko. A.Gricius nenuleido rankų ir „Minijos“ filialą įsteigė Mažeikiuose.
Sušlubavo sveikata, kūrėją ištiko trečiasis paralyžiaus priepuolis. Vyras gydėsi Sankt Peterburgo institute, iš kurio grįžo nebe pėsčiomis, bet rateliuose. Negalią menininkas įveikė savo meile gintarui. Jo aistra kūrybai ir uolus darbas leido išgarsėti ir pristatyti visuomenei kūrybos darbus. Sunegalavus, Antanui prasidėjo didžioji meilė gintarui. Gintaras žaižaruoja įvairiomis spalvomis. Iš gabalėlių juvelyras kuria papuošalus, tad, moterys, šį vyrą turėtų mylėti už tai, kad jis visas puošia.
Juvelyras visuomet mėgo ką nors kolekcionuoti, turėjo nemažą medinių dirbinių, rusiškų ikonų, sidabrinių indų kolekciją. „Nekolekcionavau tik pašto ženklų ir pinigų. Jie man pasirodė neįdomūs, norėjosi turėti kažką vertingo ir apčiuopiamo“,— pasakojo A.Gricius. Anksčiau juvelyras dirbdavo ne tik su gintaru ir sidabru, bet ir su auksu, tačiau jis, anot menininko, ne visada lengvai įveikiamas taurusis metalas.
Menininką ne tik kamavo sunki negalia, bet ir ypač vertingų daiktų vagystė. Dar sovietiniais laikais sidabro indų ir kitų vertingų daiktų pavogta už 9 tūkst. rublių.
Nors buvo kankinamas negandų, jis vistiek kabinosi į gyvenimą. Prieš penketą metų A.Gricius kartu su poete Rima Andriekute-Razmiene išleido poezijos-juvelyrinių dirbinių knygą „Kvietkas kvietkuoms“. Joje atsispindi juvelyro dirbiniai su gėlių elementais. „Ne visi ten esantys darbai man patinka. Gal tik pusė, tačiau kitus jie džiugina“,— atviravo menininkas.
A.Gricius džiaugėsi, kad žmonės jį mėgsta. „Sykį, padėjau vienam praktikantui, tai jo motina dėkodama bučiavo man rankas. Galbūt ir pagyrūniškai skambės, tačiau visada, kai lankausi Sedoje, mane apspinta būrys vaikų ir prašo papasakoti apie juvelyriką, apie gintarą. Bet aš juk tik eilinis, paprastas vargšas invalidas“,— sakė menininkas.
Žemaičių muziejuje „Alka“ iki šiol puikuojasi juvelyro darbai. Pamatyti galima darbų, skirtų Žemaičių Krikšto 600 metų jubiliejui, senųjų meistrų darbų, naujausių A.Griciaus kūrybos darbų. Šiemet, švęsdamas savo 70-ąją sukaktį, juvelyras muziejui padovanojo net 120 kūrybos darbų. „Ir džiaugiuosi, ir kiek gaila, tačiau turiu naujų idėjų ir dirbu, kuriu toliau“,— atsakė menininkas, pasiteiravus, ar nebuvo apmaudu palikti didelės vertės meno kūrinių muziejui.
Prie laužo kalbantis su A.Griciumi, sužinota, jog per pastaruosius penketą metų gintaras pabrango bene 20 kartų, tad aišku, dėl ko pakilo ir dirbinių kaina. Nors viskas yra brangu, vis dėlto A.Gricius seminaro dalyviams buvo dosnus — pradžiai davė ir gintaro, ir sidabro. „Man negaila, kad tik žmonės pamiltų gintarą ir išmoktų dirbti. Esu laimingas, kad vyksta tokie susitikimai“,— sakė juvelyras.
