Į klausimą „Ką darom?“ Tymo turguje vykusioje diskusijoje atsakyti bandė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, architektas, atlikėjas ir buvęs LRT direktorius Algirdas Kaušpėdas bei kino režisierius Arūnas Matelis. Diskusiją moderavo Rytis Zemkauskas, o organizavo diskusijų festivalis „Būtent“.
Ganėtinai eklektiškas dalyvių būrys, tarp kurių, pastebėtina, nebuvo nė vieno kultūros žurnalisto ar kultūrinių laidų prodiuserio, vienbalsiai sutiko – keisti LRT Kultūros pavadinimą visiems tik į naudą.
Šioje vietoje būtų pats laikas užduoti retorinį klausimą: ar tikrai prasminga organizuoti diskusiją, kurios dalyviai tik plekšnoja vienas kitam per petį ir giria už vykusius pastebėjimus? Ar tikslinga organizuoti diskusiją, kurioje oponuojanti pozicija, atliepianti dalies visuomenės nuomonę, nėra atstovaujama?.. Klausantis iš šalies, galvoje vis kirbėjo nebūtinai pagrįsta mintis, jog sprendimas dėl kanalo pavadinimo jau seniai priimtas, o už jį belieka tik „atsiskaityti“, iš aukščiau nuleistą idėją įvelkant į diskusijos kamufliažą.
Apibendrinant beveik valandos trukmės bendraminčių pokalbį (šis žodžių junginys atrodo tinkamesnis nei „diskusijos“ terminas) galima surikiuoti jo išvadas: turinio ir pavadinimo skirtis yra didelė problema, nes jei per LRT Kultūrą transliuojamas ir sportas, tai, anot M.Garbačiauskaitės-Budrienės, yra savotiška šizofrenijos forma, žodis „kultūra“ kanalo pavadinime, pasak A.Kaušpėdo, yra nelyg „monumentalus presas“, paskui save tempiantis demagogijos, nenuoširdumo ir net sovietmečio šleifą, o pats pavadinimas, A.Matelio teigimu, ne toks jau ir svarbus, jei tik kanalo turinys tenkins jo auditoriją.
Su pastaruoju teiginiu norėtųsi sutikti. LRT surengtame tiesioginės demokratijos pasižaidime pokalbio klausytojai taip pat galėjo balsuoti pasirinkdami vieną iš trijų variantų: pavadinimą „keisti“, „nekeisti“ ir „man nerūpi“. Pastaroji opcija, tiesa, surinko mažiausiai balsų, tačiau, gerai pagalvojus, juk didžiausią nerimą turėtų kelti visai ne tai, ar kanalas vadinsis LRT Kultūra, LRT Plius (M.Garbačiauskaitės-Budrienės pateiktas siūlymas) ar LRT Minus, o tai, kokias vidines slinktis indikuoja noras inicijuoti pavadinimo keitimą.
Gerai pagalvojus, juk didžiausią nerimą turėtų kelti visai ne tai, ar kanalas vadinsis LRT Kultūra, LRT Plius ar LRT Minus, o tai, kokias vidines slinktis indikuoja noras inicijuoti pavadinimo keitimą.
Ir taip prasideda svarstymai apie LRT Kultūros kanalo turinį. Juos būtų galima suskirstyti į dvi pagrindines dalis: naujo kultūros apibrėžimo paieškas ir atsivėrusią prarają tarp LRT Kultūros turinio bei potencialaus šio kanalo žiūrovo.
Diskusija dėl terminologijos, nors iš dalies siejasi ir su kanalo pavadinimo peripetijomis, padeda suprasti, ko iš kultūros ir kultūros lauko tendencijas bent iš dalies atliepti turinčio kanalo tikisi visuomenė.
Štai D.Gudzinevičiūtė sakė, jog ir sportas, ir kultūra yra diplomatijos šakos, o sportas savo inteligencija nenusileidžia kultūrai – suprask, laikas kultūrai nusileisti ant žemės. Savo ruožtu A.Kaušpėdas buvo linkęs kultūros sąvoką dar labiau išplėsti – esą kultūra yra visur, kultūra yra pati mūsų civilizacija ir kiekviena tos civilizacijos apraiška, tad ir kanalas turėtų gręžtis ne tik į „aukštąjį meną“, bet ir, cituoju, „tokius dalykus kaip rokas ir pankrokas“.
Aptarus, kas yra kultūra (atsakymas – viskas yra kultūra), derėtų apžvelgti, kaip visą šią plačią ir politikoje, ir automechanikoje, ir buityje reikalingą kultūrą derėtų atliepti sename / naujame kanale, kuriame, kaip paaiškėja klausantis prelegentų, lig šiol praktiškai niekieno intelektualiniai (ir jokie kiti) poreikiai patenkinti nebuvo.
Pasirodo, LRT Kultūros laidos dažnai net patiems kultūrininkams neįdomios, jose trūksta atsigręžimo į neformalią kultūrą, diskusijos formatas nebūtinai yra televizinis, o kanalo turinys, stokojantis „drąsos ir nuoširdumo“, neretai artimesnis „chaltūrai“, ne kultūrai.
Jei stropiai klausysimės diskusijos dalyvių samprotavimų, nesunkiai prieisime prie išvados, kad pavadinimo keitimas yra neišvengiamas – ne tik dėl to, kad LRT Kultūros kanale populiariausios yra sporto transliacijos, bet ir todėl, kad pačios kultūros, tos tikros, plačios, visa apimančios kultūros, atrodo, čia nėra nė kvapo.
Problema tik ta, jog kalbėdami abstraktybėmis, pokalbio dalyviai vis labiau tolsta nuo klausimo „Ką darom?“ ir artėja prie konstruktyvumo stokojančio „Ko nebedarom?“, kuris, negana to, dar ir smarkiai prasilenkia su realybe – neabejoju, jog taip atrodys dažnam bent kiek į LRT Kultūros turinį įsigilinusiam žiūrovui.
Nors sunku nesutikti, kad LRT Kultūros tinklelis reikalauja peržiūros ir atnaujinimo, reikia pripažinti, jog vargu ar Lietuvoje šiuo metu yra kitas žiniasklaidos kanalas, tiek dėmesio skiriantis ne kultūrininkų „piarui“, o jų darbų refleksijai, ne ryškiausiai savo įvaizdžio vadyba užsiimantiems, o alternatyvų žvilgsnį siūlantiems menininkams, ne į karščiausių aktualijų ratą patenkančioms, o iš naujienomis mintančios žiniasklaidos interesų lauko iškrentančioms temoms.
Bandymas tai nuneigti ne tik nuvertina svarbią nišą užpildžiusių žurnalistų darbą, bet ir primena socialiniuose tinkluose užgimusias diskusijas, kuriose po pasididžiavimo kupino teiginio „aš neturiu televizoriaus“ seka aptakūs svarstymai, kas gi su tuo „televizoriaus turiniu“ yra blogai.
Per kelias pastarąsias savaites „Facebook“ paskyrose apie savo gyvavimo pabaigą pranešė keturių laidų kūrėjai: kitame sezone neišvysime laidų „Durys atsidaro“, „Nes man tai rūpi“, „Kelias į namus“, „Teatras“. Man, kaip neištikimai, bet LRT Kultūros žiūrovei, visos šios laidos atrodė vertingos ir aktualios, tolimos pokalbio dalyvių linksniuotai „chaltūrai“. Laidų „Facebook“ paskyrose pasipylusios žiūrovų žinutės liudija, kad ir įdomios jos buvo ne tik patiems rengėjams.
Bet kas čia žino – galbūt naujasis tinklelis pasiūlys dar geresnes, dar inovatyvesnes ir (jei tai išties yra vertybė formuojant kanalo turinį) nuoširdesnes alternatyvas. Kol nesibaigė LRT konkursas, apie tai belieka tik spėlioti, tačiau vienintelė kol kas žinoma kanalo naujovė, kasdien transliuojama „Kultūros žinių“ laida, kol kas veikiau primena smarkiai išplėstą „Panoramos“ kultūros skiltį su LRT žiūrovams jau gerai pažįstamomis vedėjomis Živile Kropaite ir Gerūta Griniūte. Su visa pagarba būsimos laidos rengėjams ir vedėjoms, atrodo toloka nuo manifestuoto „roko ir pankroko“.
Darosi baugu, kad, rodos, gerų intencijų vedamas noras reformuoti ir reformuotis nepaverstų atnaujinto kanalo štampinės kultūros produkcijos sala, kurios pagrindiniu varikliu taptų auditorijos plotis, o ne turinio gylis.
M.Garbačiauskaitė-Budrienė, penktadienį paklausta apie žanrų ir formatų trūkumą, kurį mato naujoji administracija, sakė, jog minčių yra įvairių: ir kaip pritraukti jaunąją auditoriją, ir kaip stiprinti dokumentiką, ir kaip žiūrovams pateikti įdomių serialų ar realybės šou laidų.
Štai realybės šou gal ir atspindėtų tuos pokyčius, apie kurių norą aptakiai prabilo pokalbio dalyviai, tik darosi baugu, kad, rodos, gerų intencijų vedamas noras reformuoti ir reformuotis nepaverstų atnaujinto kanalo štampinės kultūros produkcijos sala, kurios pagrindiniu varikliu taptų auditorijos plotis, o ne turinio gylis. Kad palaidojus aktualias laidas ir pasamprotavus apie „chaltūrą“, ilgainiui į klausimą „Ką darom?“ nereiktų droviai atsakyti: „Kultūrą“.
Todėl norisi tikėti, jog naujoji LRT valdžia, prieš imdamasi revoliucijos, prisimins, kad kultūra (ta siaurąja, snobiškąja, automechanikos nepaliečiančia prasme) nebūtinai turi būti aktuali ar patraukli absoliučiai visiems. Kad ir koks nepopuliarus šis požiūris bebūtų, tik išsaugojus kruopelę jo pavyks išlaikyti ir tai, ką geriausio per visus savo gyvavimo metus Lietuvos kultūros laukui lig šiol davė LRT Kultūra.
