Kūrybinį duetą, kuriam talkina dailininkė Renata Valčik ir kompozitorius Tomas Kutavičius, įkvėpė graikų mitologijos sibilės – moterys, apdovanotos pranašystės galiomis ir dėl šventos misijos turėjusios atsižadėti visų žemiškų malonumų.
Režisierius V.Masalskis teigia, kad spektaklio atspirties taškai buvo du: graikų mitologija ir Pero Lagerkvisto romanas „Sibilė“. Pasak mitologijos, sibilės buvo išrenkamos žynių ir vykdydavo savo šventą misiją iki gyvos galvos. Dažnai į šį kelią merginas pastūmėdavo tėvai, nes šeimai tai būdavo didžiulė garbė. Tačiau tapusios sibilėmis merginos atsiribodavo nuo aplinkos, o nuo jų – aplinkiniai. Jos privalėjo paklusti griežtoms asketiško gyvenimo taisyklėms, nes tik per maldą ir ritualą galėdavo patekti į vidinį transą – lytinį aktą su dievais, kai joms būdavo perduodama svarbi informacija.
Kitas spektaklio atramos taškas, pasak kūrėjų, – P.Lagerkvisto romanas apie atstumtą sibilę, kuri padarė nuodėmę pamilusi vyrą ir pagimdžiusi kūdikį. Nuodėmė ir akistata su dievu – atstumtos sibilės atgaila ir teismas – sudaro spektaklio pagrindą.
„Sibilės“ atmosfera ir scenografija atspindi vienatvę, kurioje gyvena atstumtoji sibilė – tamsa su vos vienu kitu prasismelkiančiu šviesos spindulėliu, tvankuma, uždara erdvė, kurioje kiekvienas pojūtis užaštrintas iki begalybės. Dailininkė Renata Valčik spektaklyje naudoja minimalistinę estetiką ir natūralias medžiagas – molį, akmenis. Nuolat prie skirtingų spektaklių su Valentinu Masalskiu ir Lora Juodkaite dirbanti dailininkė teigia, kad jai visuomet įdomu dirbti su amžinomis ir laiko patikrintomis temomis, nes jose yra daugiau erdvės minčiai, ženklui ar jausmui. Pasak Valčik, „Sibilės“ tema tokia ir yra: abstrakti kaip vanduo, kieta ir sunki kaip akmuo ir klaidžiai jausminga kaip audinys. Šiais elementais jau galima pasakoti istoriją“.
Metų pabaigoje net tris naujus spektaklius išleidžianti Lora Juodkaitė sako jaučianti ypatingą ryšį su „Sibile“. „Tikiu, kad esu tiktai įrankis Dievo rankose, – kaip pranašė to, ką turiu pasakyti, – sakė ji pokalbyje su teatro kritike Vita Mozūraite. – Tuo man ir artima Sibilė. Aš, kaip menininkė, jaučiu pareigą tarnauti, pasakyti, išpranašauti šviesą, galbūt pasakyti žmogui, kuris ateina, tikrą, nesumeluotą tiesą, nes mano kelias artimas Sibilės keliui, mano, kaip menininkės, kelias.“
