Prieš kurį laiką plačiai nuskambėjo istorija, kad Lietuvos rašytojų sąjunga gavo Lygių galimybių tarnybos raštą, kuriame buvo išsakytos pastabos dėl Pirmosios knygos konkurso. Lygių galimybių tarnyba pateikė skundą, kuriame Rašytojų sąjungos leidykla kaltinama diskriminacija dėl amžiaus. Priekaištauta dėl šio konkurso dalyvių amžiaus – neva tai, kad jame gali dalyvauti kūrėjai iki 35 metų, diskriminavo vyresnę rašytoją dėl amžiaus.
Pasirodo, šiemet su panašia problema susidūrė ir šis konkursas – buvo gautas raštas dėl to, kad konkurso sąlygose yra ribojamas dalyvių amžius. Konkurse gali dalyvauti jaunimas nuo 18 iki 26 metų imtinai. „Gavome laišką, kad mūsų konkurso sąlygos dėl amžiaus apribojimo jaunimui neatitinka įstatymo, kuriame sakoma, kad prekės, produktai ir paslaugos visiems turi būti prieinami tolygiai. Pirmoji reakcija buvo nuostaba, nes šis konkursas nėra nei prekė, nei produktas, nei paslauga, o tikslinė edukacinė priemonė būtent jauniems pradedantiems eseistams, jauniems inteligentams išbandyti save, įeiti į kultūrą, užsitarnauti vardą. Jei mes tas ribas nuimtume, gautųsi košė, – jeigu žinomi eseistai galėtų dalyvauti, jie nurungtų jaunimą. Tuomet visas konkursas, jo idėja būtų beprasmiški“, – sakė konkurso kuratorius Laurynas Katkus.
Atitolęs santykis su gamta
Šiemet buvo gautas rekordinis skaičius dalyvių esė – aštuoniolika. Iš jų komisija atrinko tris, jų nuomone, vertingiausius.
Pirmasis savo esė festivalyje pristatė Justinas Martinkus, kurio darbas buvo pavadintas „Santykio su gamta beieškant“ (visą esė galite perskaityti čia). Šiame esė jis kalba apie atitolusį santykį su gamta. „Kažkada esu sau pasakęs: „nekenčiu gamtos“. Nesu tikras, kiek šis pasakymas buvo nuoširdus ir nepompastiškas. Maniausi ir manausi esąs miesto vaikas. Nors augau mieste, kuris neturėjo net sušinės ar kino teatro, iš nežinia kur atkeliavo vidinis priešgyniavimas daržo lysvei ir pievų platybėms. Nėra daug argumentų asfalto naudai kovoje su gamtos žalumynais, bet širdžiai nepaaiškinsi, – esė rašo jis. – Bandydamas ieškoti nuoširdaus santykio su mane supančia gamta, šviečiančia saule ar griaustiniu atrandu, kad galiu būti jiems artimas tik kaip pramogai. Saulės kaitra pamalonina mano pasivaikščiojimą, o perkūnas malonus pasiklausyti ir pažiūrėti kaip į fejerverkus. Ar galėčiau ką nors padaryti dėl gamtos? Atiduoti savo dalį laiko ir jėgų, kad ją labiau apsaugočiau, kad kitus įtikinčiau ją saugoti? Lieka tik liūdnai kinkuoti galva“.
Mūsų požiūrį į gamtą jis apibūdina kaip „karšinamą močiutę, kurios priežiūra krinta ant mūsų pečių“. „Tad dabar ir mėginama apeliuoti į mūsų jausmus, primenant gamtos trapumą, grožį, kančias ir suniokotus kraštovaizdžius, lyg tai būtų ligonis, kuris nežinia ar pagis, o mes – iš aukšto į jį žvelgiantys chirurgai, turintys veiksmų arsenalą ir patys galintys spręsti, ką su juo daryti. Jeigu nespręsime gydyti, bausmė atslinks labai lėtai, tikėtina, kad ji nukris tik vėlesnėms kartoms, ypač gyvenant tokiame žalmargių ir lygumų krašte kaip Lietuva“, – rašo jis, ironizuodamas tai, ką vadina „smulkmenišku „ekologiniu sąmoningumu“. – Už nesurūšiuotą plastiko pakuotę gali būti apšauktas, o vairuodamas elektromobilį jau gali girtis ir skleisti žinią apie savo kovą su niekadėju CO2. Smulkmeniškas „ekologinis sąmoningumas“ kartais tiesiog atrodo absurdiškas ir nenuoširdus. Keturios pasaulio valstybės sukuria apie pusę viso pasaulio išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Tačiau orą pagadinęs jautukas Lietuvoje jau yra problema, kaip ir malkomis besišildantis senukas savo bakūžėje“.
Šių metų Thomo Manno festivalio metu jo dalyviai itin gyvai aptarinėjo trečiadienį vykusią diskusiją su estu kultūros istoriku Mareku Tammu, kuris teigė, kad mums reikia naujo požiūrio į istoriją, naujų perspektyvų. Tuo tarp J.Martinkus sakė nesąs tikras tokiais teiginiais. „Nesu tikras, ar mums reikia naujų vizijų, naujų istorijų, – lyg naujumas kažką spręstų. Mums nereikia dirbtinai atstatyti, ką jau praradome, reikėtų žiūrėti, ką dar galime išsaugoti“, – sakė jis.
Nukreipti žvilgsnį į tikrus save
Dorota Sokolovska savo esė pavadino „Traktatu apie braškes, prancūzus ir netikrą mūsų santykį su tikrove“ (visą esė galite perskaityti čia). Būtent ji ir buvo išrinkta šių metų konkruso nugalėtoja. Ji buvo įvertinta už „individualų požiūrį į temą ir erudtišką dėstymo būdą o taip pat sugebėjimą pasinaudoti autoriniška savistaba“.
Su humoru parašytame esė ji irgi apmąsto lietuvių, o, matyt, ir ne tik jų santykį su gamta. „Problema slypi štai kur: dauguma mūsų, fiziškai atskirtų nuo gamtinės aplinkos (sutikime, kad kaimiškoje, neurbanizuotoje aplinkoje individo ryšys su gamta betarpiškas, todėl stipresnis ir akivaizdesnis), visgi natūraliai linksta prie to, ką savimi simbolizuoja gamta – harmoniją, bet ir stiprybę, pastovumą, bet ir kaitaliojimąsi ir taip toliau. Čia prisimintinas Žano Žako Ruso „prigimtinės būklės“ žmogaus idealizavimas – esti tam tikra proporcija tarp gamtiškumo ir miestietiškumo, kurią išlaikydamas žmogus pasiekia zenitą. Todėl mes svaigstame dėl gamtos pakaitalų – kalbame apie miestų „žalumą“, parkų „natūralumą“ (prancūziškasis parkų tipas mums dažnai netinka, norime natūralesnio, angliškojo varianto), išvykas „prie gamtos“ ir panašiai. Galbūt deja, galbūt laimei, bet schematiškų pasprukimų „į gamtą“, prie ežero ar upės, gal net jūros, su „šašlais“ ir „šaltu volfuku“ tikromis sąsajomis su gamta vadinti nesinori“, – rašo ji.
Autorė ypatingą svarbą skiria menui, kultūrai, sakydama, kad būtent tai gali suartinti mus su gamta. „Reikia ne kurti paralelią ar alternatyvią vaizdinių realybę, atstojančią mums tikrumą, o visiškai ištirpti santykyje žmogus-objektas – ir šičia į sceną įžengia menas. Menai turėtų tapti net ne tiltu, o vieškeliu, jungiančiu asmenį ir mišką, asmenį ir žmones, asmenį ir jo sielą – tokiu pat nepastebimu, bet esminiu komunikacijos kanalu. Kaip dažnai savo kasdieniuose maršrutuose pastebime vieškelį? kelią? autostradą? Jie lyg ištirpę atkarpoje tarp A ir B, tačiau ši atkarpa įmanoma tik per tą vieškelį ir egzistuoja tik jo ribose, – rašo ji. – Menas turi būti lyg kojos protezas; jis padeda vaikščioti, bet neapsimeta, kad yra koja. Jis nukreipia mūsų žvilgsnį į tikrus save, į prigimtį, į gamtą, bet nesiekia jų pakeisti ar tapti autonomišku veikimo subjektu“.
Rytoj orų gali ir nebebūti
Gintarės Valionytės esė „Orų ženklai“ (visą esė galite perskaityti čia) buvo sąmojingiausias iš visų trijų pristatytųjų. „Ką pastebėjau per ne per ilgiausią savo gyvenimą – kad Lietuvoje, o, matyt, ir visame pasaulyje, oras niekada nėra tinkamas. Niekam. Vos ne kiekvienais metais ūkininkai prašo skelbti ekstremalią situaciją dėl sausros/liūčių. Mano baba amžinai zyzia, kad „nebus šiemet pomidorų...“, o tai yra dramatiškas teiginys po teiginio, kad „pomidorai yra mano gyvenimo prasmė“, – savo esė rašo ji.
Visgi smagius apmąstymus apie orų trūkumus ji baigia gana dramatiškai: „Taip, aš labai mėgstu svilinantį karštį ir labai nemėgstu sniego, tačiau pravertusi orų ženklų pradžiamokslį iš karto suprasčiau, kad šįkart kalba eina ne apie mane, ne apie mano norus ir pageidavimus ir ne apie mano ideologinę kovą su baba ir jos pomidorais – kalba eina apie visus Žemės eismo dalyvius ir jų saugumą ir gyvybę. Žemei visiškai nerūpi, dėl ko mes kovojam ir dėl ko sutariam, kiek turim kondicionierių ir šildytuvų. Ji tiesiog mus išmes, kaip pikta policininkė, jei nežinosim, kad tvinstantys miestai yra blogai ir mes turime kažkaip į tai reaguoti. Siūlau inicijuoti šio pradžiamokslio leidybą, kol dar išvis yra orai. Nes rytoj jų gali ir nebebūti“.
Vieno iš esė komisijos nario Aurimo Švedo paklausta apie baimės motyvą jos esė ir ar būtent tai labiausiai skatina veikti, esė autorė teigė, kad baimė nėra stipriausias variklis: „Šviesa tunelio gale yra pats stipriausiais variklis, kurio reikėtų ieškoti, siekiant sąmoningumo ugdymo“. Tiesa, apie save ji sakė, kad nemato tos šviesos tunelio gale ir ją veikti skatina būtent baimė.
Ji irgi prisiminė estų kultūros istoriką ir jo Thomo Manno festivalyje išsakytą teiginį, kad ne mokslas išgelbės pasaulį, o menas. Ji sakė tikinti, kad visgi tai bus mokslas. „Nes jeigu menas, nekažką mums čia baigsis“, – sakė ji.
Jos mintį papildžiusi D.Sokolovska sakė, kad, jos nuomone, yra labai svarbus vidurio laikymasis – menas ir mokslas turėtų veikti kartu, „laikydamiesi už rankų“. „Menai gali duoti vaizduotės, platesnio matymo, giluminio matymo“, – sakė ji.
Rašo ir lietuviai, studijuojantys užsienyje
L.Katkus sakė, kad šiemet itin didelio susidomėjimo esė konkursas greičiausia sulaukė dėl temos: „Lietuvio širdžiai nuo seno artimas yra santykis su gamta, tai užkoduota literatūroje, kultūroje. Taip pat ekologinės krizės ženklai, apie kuriuos šnekama, koronaviruso epidemija, kuri kažkiek susijusi su santykiu su gamta“.
Jis sakė, kad kone primą kartą konkurse dalyvavo ir žmonių, kurie studijuoja ne Lietuvoje – gauta lietuvių, studijuojančių Ispanijoje, Škotijoje, esė: „Matome, kad jie domisi tuo, kas vyksta Lietuvoje. Šis esė konkursas yra jų užsikabinimo punktas, – jie nori dalyvaut, rašo lietuviškai, rašo apie lietuviškas realijas“.
Nors esė konkurse dalyvauja lietuviai, studijuojantys ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o jų kūriniuose paliečiamos ir globalios problemos, L.Katkus sako, kad lietuviškos problemos, lietuviški akcentai labai aiškiai jaučiami. „Lietuviškos realijos yra labai atpažįstamos ir gausios, – tai ir močiutė, kuri augina pomidorus, ir išvykos į gamtą su šašlykais, ir Justino pasakojimas, kaip jis, atvažiavęs iš mažo miestelio, pirmą kartą pamato Vilnių, kaip trokšta būna mieste – tai jam labiau patinka nei tradicinis santykis su gamta. Tai geras santykis – žmonės mąsto šiuolaikiškai, cituoja šiuolaikines knygas, bet taip pat cituojamas ir Radauskas, ir Parulskis. Man patiko, kad yra labai neprasto humoro. Nors jaunimas kelia dramatiškus klausimus, bet suderina ir įdomų pasakojimą, ir humorą, ir rimtų problemų pakedenimą“, – sakė L.Katkus.
Emocingas santykis
Nors nemaža dalis esė, matyt, buvo rašyti koronaviruso pandemijos metu, tai labai stipriai esė, anot L.Katkaus, neatspindėjo, nebent galima buvo jausti tai fone – pirmame plane buvo žmogaus santykis su aplinka, Antropocenas, panašios temos.
Paklaustas, kokį vaizdą apie jaunąją kartą galima susidaryti iš šių esė, jis sakė: „Matome, kad žmonės yra ir galvoti, ir skaitantys, nebijantys auditorijos, griebiantys mikrofoną ir norintys dar pasakyti savo minčių, prasmingų dalykų. Aš galbūt esu išaugęs kitokiose sąlygose, kur buvo hierarchijos taisyklės – jei nori pasisakyti, turi būti žinomesnis. Čia yra kitaip. Pažymėtinas smagus, saviironiškas santykis su savimi, su tema“.
Labai aiškiai matyti emocingas santykis, akivaizdu, kad tai jiems aktualus klausimas.
Iš šių esė matyti, kad jaunajai kartai labai svarbios ekologinės, vegetarinės temos. „Labai aiškiai matyti emocingas santykis, akivaizdu, kad tai jiems aktualus klausimas. Svarbu, kad tokio jaunimo būtų kuo daugiau ir kad jų nuomonės būtų klausomasi. Aišku, ir atvirkščiai, visi jauni žmonės turi egocentrizmo, jie mano geriau išmanantys nei visi tie seniai ir galvoja, kad tai, kas jiems svarbu, išties ir yra svarbu. Tai irgi yra neadekvatu“, – sakė L.Katkus
Kalbant apie ekologines temas, dažnai neišvengiama ir politikos. L.Katkus sakė, kad būta ir labai politiškų esė, bet tuomet pasigesta pasakojimo prado, esė gaudavosi daugiau kaip politiniai traktatai be žodžio kultūros.
Beje, įdomu, kad jau ne primus metus šiame esė konkurse dominuoja studentai iš Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. „Atrodytų, artimiausia turėtų būti filologija, bet dominuoja politikos mokslai, gal tai signalas filologams, kad reikia pasitempti?“ – retoriškai klausė L.Katkus.
