LSMU ligoninės Kauno klinikų psichiatrijos klinikos dailės terapeutė Gita Navickienė ir LSMU ligoninės Kauno klinikų gydytojas psichiatras Edgaras Diržius sako, kad socialinė izoliacija turi ribas, o karantino pasekmes jausime dar ilgai.
15min pokalbis su G.Navickiene ir D.Diržiumi – apie kultūrą ir psichinę sveikatą, koks gali būti meno poveikis, kaip mus pakeitė pandeminiai metai.
– Kaip kultūra ar jos nebuvimas lemia žmonių savijautą ir kaip ji keitėsi per tuos pandeminius metus? Savijauta turbūt keitėsi apskritai dėl visko, tačiau taip pat mes staiga praradom galimybę į visiškai įprastus dalykus: koncertus, spektaklius, šventes, kiną ir sportą, kuris yra kūno kultūra.
E.Diržius: Tik kultūros nebuvimą yra sudėtinga išskirti, nes daug veiksnių lemia emocinę savijautą. Bet kultūra – visi kultūriniai renginiai, kurie taip pat yra susiję ir su socialiniu bendravimu – yra viena iš tų dedamųjų. Dėl to, kad jų nėra, prastėja savijauta, emocinė sveikata.
Kalbant apskritai apie karantiną, ankstyvieji tyrimai rodo, kad depresija išaugo iki 50 procentų, nerimo sutrikimai – iki 45 procentų, nemiga – iki 34 procentų. Padidėjo piktnaudžiavimas alkoholiu ir kai kuriems galimai tai taps priklausomybe.
Pacientų srautas dėl šių sutrikimų yra padidėjęs jau dabar, bet dar laukiame potrauminio streso sutrikimo bangos. Negalima sakyti, kad kultūra yra vienintelė, kurios deficitas tai lemia, nes žmogaus būsena, savijauta, psichologinis funkcionavimas yra kompleksinis.
Daug žmonių patyrė trauminių išgyvenimų. Ir sunkių, ir baisių. Man teko nuotoliniu būdu konsultuoti moterį, kuri laukėsi kūdikio, namuose – mažametis vaikas. Ji palaidojo tėvą, kuris mirė nuo koronaviruso, jos sutuoktinis ir mama buvo reanimacijoje. Ji negalėjo niekur iš namų išeiti, nes pati turėjo būti saviizoliacijoje. Galima tik įsivaizduoti, kokioje neviltyje, kokiame gedėjime, sumišime, baimėje žmogus yra.
Dėl karantino sulauksime ir sudėtingų liekamųjų reiškinių. Beje, yra pastebėta, kad meno terapija – plačiąja prasme – padeda. Tą sako ir Pasaulio sveikatos organizacija. Žinoma, kai yra sunki situacija, depresija, nerimo sutrikimai, potrauminiai išgyvenimai, gali reikti ir medikamentinio gydymo. Tačiau perspektyvoje meno terapija galėtų būti viena iš pagalbos dedamųjų.
– Gita, jūs esate dailės terapeutė. Ar galite papasakoti, kas yra toji meno terapija?
G.Navickienė: Apskritai meno terapija yra labai plati sąvoka. Ji apima viską: dailę, muziką, teatrą, kiną, šokį, dailę. Esu baigusi LSMU ir VDA jungtines dailės terapijos studijas, tad esu dailės terapijos atstovė.
Dailės terapija yra komunikacijos priemonė per dailę, fotografiją, skulptūrą, įvairias dailės priemones. Ji viena iš meno terapijos krypčių, apimanti dailės, psichologijos, psichoterapijos žinias, ji yra būdas reikšti savo mintis, jausmus, potyrius piešiant, lipdant ir naudojant kitas menines priemones, o tikslas – atrasti sveikesnį gyvenimo būdą.
Dailės terapijos procesui turi vadovauti dailės terapijos specialistas, kuris padeda žmogui įsijungti į kūrybinį procesą, taip sprendžiant psichologines problemas.
Ši terapija skiriasi nuo dailės užsiėmimų. Terapijos užsiėmimai nėra skirti išmokti piešti, sukurti estetinį meno kūrinį, jie nereikalauja specialių meninių gebėjimų, svarbiausias dailės terapijos tikslas yra procesas. Pats kūrinys gali būti padėtas taškelis ar potėpis. Nesvarbu, kaip tai išreikšta menine raiška, nes visi kūriniai yra vertingi ir nėra kritikuojamas ar kitaip vertinamas pats piešimas.
