Su jaunaisiais architektais kalbėjomės apie naujausius jų projektus – bendradarbiavimą su organizacija „Architektūros fondas“ ir „Kaunas 2022“, Kauno Eigulių mikrorajono gyventojais bei dalyvavimą „Architektūros fondo“ kuruojamoje programoje „Building Narratives“, kuri yra „Future Architecture“ platformos 2020 m. dalis. Platformos veiklą kofinansuoja Europos sąjungos programa Kūrybiška Europa, strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.
Architektūros istoriko, paveldosaugininko Žilvino Rinkšelio interviu su architektais Goda Verikaite ir Povilu Vincentu Jankūnu.
Žilvinas: Goda, Povilai, prisistatykite patys.
Goda: Užaugau Kaune, tačiau šiuo metu gyvenu Olandijoje, kur baigiau interjero architektūros studijas Karališkojoje dailės akademijoje Hagoje. Šiuo metu dirbu architektūros studijoje „DoepelStrijkers“. Taip pat su bendraminčiais draugais kuruoju eksperimentinį kolektyvą „No Purpose“. Atsiradus įdomių kūrybinių projektų, juose sudalyvaujame, kai esame kviečiami, arba patys inicijuojame kokį nors projektą – performatyvų arba instaliaciją, kitaip tariant, tai ne visiškai standartinė architektūra. Šis mūsų kūrybinis kolektyvas savotiškai veikia kaip pagalbos telefonas – sulaukę tam tikro pakvietimo kūrėjai gali paskambinti ir sakyti: „gal darom kartu?“
Povilas: Architektūros bakalauro studijas baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitete. Šiuo metu gyvenu sostinėje. Nuo praėjusių metų vidurio pradėjau kurti ir įgyvendinti įvairius savo projektus, kuriais užsiimti negalėjau studijų metais. Mane domina ne tik įprastoji, materialioji architektūros pusė, matau, kad yra daugybė galimybių architektūrą pažinti kitu kampu. Vien tik architektūra neapsiriboju – yra labai daug sferų, kurios mane domina ir skatina mąstyti, kurti. Viena iš jų – komiksų kūrimas. Neseniai bendradarbiaudami su leidykla „Aukso žuvys“ išleidome grafinę novelę apie Vilnių ir jo istoriją „Atgal į Vilnių“. Taip pat užsiimu žaidimų dizainu – ne tik vizualiąja dalimi, bet ir sistema po žaidimo „oda“. Dar šiuo metu dirbu ir prie parodų architektūros. Taigi, tai ką veikiu dabar – tai kūryba, jungianti įvairias sferas.
Žilvinas: „Architektūros fondo“ kuruojama programa „Building Narratives“ (liet. „Materialūs pasakojimai“), kaip „Future Architecture Platform 2020“ dalis, yra orientuota į su architektūra susijusius pasakojimus, jų galią keisti esamos ir formuoti dar tik kuriamos architektūros vertes. Kaip patys apibūdintumėte pasakojimą, jo įtaką architektūrai ir kaip tai atsiskleidžia jūsų projektuose?
Goda: Ir „Recycling Utopia“ (liet. „Perdirbant utopiją“), su kuriuo ir patekau į „Future Architecture“ platformą, ir dabartinis mano projektas Eiguliuose „Ką kalba Eiguliai“ yra susiję su pasakojimu. Man tai yra nauja forma, leidžianti kitu kampu pažvelgti į architektūrą. Ir ne tik į ją pačią, bet ir į žmones – tų pastatų gyventojus. Pasakojimo forma suteikia galimybę aiškintis, koks yra architektūros ir žmogaus santykis, koks yra žmogaus ryšys su miesto erdvėmis, su tuo kas vyksta pastatuose ir aplink juos. Pasakojimo forma yra labai įdomi, nes ji leidžia perlipti realybės ribas ir atrasti sluoksnius, kurie tyrinėjant planus ir materialias pastatų formas paprastai neatsiskleidžia.
„Recycling Utopia“ – tai spekuliatyvi istorija apie Lietuvą po X metų. Ši istorija apima skirtingus mastelius – nuo šalies iki miesto ir rajono. Orientavausi į Vilniaus Žirmūnų mikrorajoną, nes ir pati esu ten gyvenusi, kai studijavau Vilniuje. Remdamasi šveicarų rašytojo Hanso Widmerio 1983 m. parašytos knygos „Bolo‘bolo“ idėja, pasakojau spekuliatyviąją Žirmūnų bolo istoriją. Tai yra autonominė bendruomenė, antropologiškai atitinkanti gentį, sudaryta iš maždaug kelių šimtų individų. Knygoje aprašomoje įsivaizduojamoje utopinėje-ekologinėje ateityje ši bendruomenė taptų pagrindiniu socialiniu vienetu. Vykdydama projektą svarsčiau, kaip Žirmūnai galėtų pasikeisti po X metų, susiformavus naujai politinei sistemai, ir kokiu būdu rajone galėtų atsirasti tokios mažos mikroutopijos. Naratyvas buvo pateiktas vizualiai – tai buvo vaizdo įrašas ir laikraštis.
Povilas: Viskas, ką mes darome kiekvieną dieną, yra tam tikras istorijų pasakojimas ir mes, kaip žmonės, gyvename istorijomis. Galbūt architektūroje tai nėra taip akivaizdu, vis dėlto pasakojimą ir istoriją aš matau kaip objektus, galinčius sužadinti žmogaus vaizduotę ir minkštuoju būdu atskleisti tai, ką gyvoji aplinka sugebėtų atskleisti tik per palyginti ilgą laiką. Dėl to ir gilinamės į istoriją, skaitome knygas – tokiu būdu galime tiesiog įsijausti į visiškai kitą pasaulį, kitą naratyvą. Mane asmeniškai labai domina to naratyvo užsigeneravimas mintyse. Skaitydami arba klausydami pasakojimo, įsivaizduojame susijusią vietą vos ne gyvesnę nei realybėje. Šį reiškinį jungiant su architektūra atsiranda milžiniška galia, kurianti įdomų ir „tekantį“ pasakojimą erdvei, kurioje vyksta ypatingi, nerealūs ir paprastai gyvenime niekuomet nenutinkantys dalykai bei projektai. Ir kuo ilgiau šios idėjos užsilieka žmonių mintyse, tuo labiau jos atrodo įtikinamos, kol, galų gale, žmogus patiki, kad tam tikru būdu ir tam tikru momentu tai gali būti įgyvendinta. Man atrodo, kad architektūroje vizijos perteikimas ir papasakojimas yra labai įtaigus ir svarbus dalykas.
Dabartinis mano projektas Eiguliuose „Fantastiškas rajonas“ – tai vaizduotę skatinantis žaidimas, kuris atlaisvina mintis ir taip ištraukia žmonių galvose glūdinčias istorijas. Aš tai matau kaip minkštąjį būdą vykdyti pokyčius. Žaidimas sukuria terpę, kurioje žmogaus mintys atsipalaiduoja ir plaukia jau ne realybės, o žaidimo ritmu, o žaidimo ritmas ir taisyklės yra kitoniškos.
Žilvinas: 7–9 deš. statyti ištisi daugiabučių rajonai labai smarkiai pakeitė miestų veidus, veikiausiai, ir mūsų sąmonę. Su kuo jums asocijuojasi to laikotarpio gyvenamieji mikrorajonai ir jų architektūra? Koks jūsų asmeninis santykis su ja?
Povilas: Mano santykis yra be galo glaudus. Vaikystėje gyvenau Lazdynuose, ten augau ir formavausi. Kai esi mažas žmogus ir stebi artimiausią aplinką, rajonas tampa tavo miestu. Būdamas mažas nelabai įsivaizduoji, kad gyvenamoji vieta gali būti ir kur nors kitur. Man Lazdynų vaizdai yra labai giliai įaugę į sąmonę. Jei skaitau knygą apie dešimtą dešimtmetį, nesvarbu, ar tai būtų Virginijos Kulvinskaitės knyga „Kai aš buvau malalietka“, ar Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, man akyse vis tiek iškyla tie patys Lazdynų vaizdai ir mano vaikystės kiemas. Skaitydamas šias knygas negaliu pabėgti nuo to, kad veikėjas gyvena mano vaikystės bute, vos ne tokiuose pačiuose kambariuose. Tik pradėjęs studijuoti atradau įdomiąsias Lazdynų puses, tuos labai smagius įrašus, kuriuose architektai Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis ir kiti vaikšto po statybas, pasakoja, kaip projektavo rajoną, kokius modelius kūrė. Mano baigiamasis darbas taip pat buvo glaudžiai susijęs su sovietmečio gyvenamuoju rajonu – Žirmūnais. Apskritai Lietuvoje neįmanoma nesusidurti su masinės statybos daugiabučiais. Tik studijuodami sužinojome, kad miesto erdvė gali būti daug jaukesnė, natūralesnė, ir žmogaus savijauta labai priklauso nuo jos. Todėl ilgą laiką man net buvo gaila Lietuvos, nes 70 proc. šalies gyventojų gyvena toli vienas nuo kito esančiuose pastatuose, kurie neleidžia kurtis bendruomenei, šiuose rajonuose tiesiog nėra miestovaizdžio. Juose žmogus gyvena, mano manymu, galbūt ne tokį turiningą gyvenimą, kokį galėtų gyventi kitokioje urbanizuotoje erdvėje, kuri būtų jaukesnė ir kurtų tarpusavio ryšius.
Prisimenu, kai dar mokiausi mokykloje, bet jau gyvenome Lazdynėliuose, šalia jų buvo naujų privačių vienbučių namų rajonas. Ten gyveno keli klasiokai. Pamenu momentą, kai pradėjau justi, kad jie yra lyg pranašesni – jie turi savo namą, savo kiemą, o mes tokie lyg paprastesni, tame pačiame pastate susigrūdę su šimtu kitų žmonių. Gali būti, kad būdamas vaikas apie tai nemąsčiau, bet dabar pagalvojus, vis tiek jaučiau tą skirtumą. Tie vaikai, kurie užaugo vienbučiuose, buvo tokie kietesni, pasikėlę.
Goda: Aš užaugau Kaune, visai kitokioje aplinkoje. Aš užaugau šeimos name su tėvais, seneliais ir sese, beveik kiekvieną dieną praleisdavome miškuose ir bėgiodamos pievose. Vis dėlto, kiti mano seneliai gyveno Kaune, viename iš mikrorajonų. Kai važiuodavome jų aplankyti, ta aplinka man sukeldavo keistus jausmus. Ji buvo tokia svetima, lyginant su ta saugia aplinka, kurioje aš augau, kur buvo tik dešimt namų, labai stipri bendruomenė, visi kaimynai vieni kitus žinojo, tvyrojo labai stiprus bendruomenės jausmas.
Paskui aš išvažiavau į Vilnių studijuoti – teko daugiau nei metus gyventi Žirmūnų rajone. Žinoma, tuomet į aplinką žvelgiau jau kitaip – aš buvau naujakurė. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad gyvendama Žirmūnuose jaučiausi anonimiškai. Jaučiausi taip, tarsi aš nieko nepažinočiau, bet ir manęs niekas nepažinotų. Mano namai prasidėdavo atidarius buto duris ir perėjus per slenkstį. Tai tiek. Neturėjau tam tikro asmeninio santykio nei su pastatu, nei su laiptine, nei su kiemu. Kai esi vaikas, kiek kitaip matai aplinką, nes bendraujama kiemuose. Kai esi studentas, ir pats nežinai, kur nusėsi po poros metų, santykis su aplinka vėlgi yra kitoks.
Tačiau prisimenant mano močiutės, gyvenusios masinės statybos rajone, atvejį galima teigti, kad bendruomenė ten irgi buvo labai stipri, ypač vyresnės kartos gyventojų. Jie tikrai vieni kitus pažįsta ir vieni pas kitus svečiuojasi, vieni kitiems iš sodų veža obuolius ir darželius prižiūri kolektyviai. Manau, kad šie senieji gyventojai tikrai turi stiprias tradicijas: ir bendravimo, ir komunikacijos, ir renginių, švenčių. Gal tarpusavio ryšį mikrorajonuose sunkiai atranda jaunoji karta arba naujai atsikėlę žmonės.
Povilas: Galėčiau paantrinti, mano seneliai, gyvenę daugiabučiuose, su laiptinės bedragyventojais vis dar bendrauja, net ir dabar, kai yra persikėlę gyventi kitur. Bet tai aš matau kaip sovietinio laikotarpio bruožą. Kaip suprantu, toks bendrabūvis buvo tarsi būtina sąlyga gyvenimui – jie vieni kitiems padėdavo, ką nors vieni kitiems atveždavo, ką nors prižiūrėdavo. Gyvendamas tuose namuose po sovietmečio ir vėliau, aš, vaikas, jau visiškai nebejaučiau tos bendruomenės jausmo, į tą bendruomenę įsijungti nelabai galėjo ir mano tėvai.
Goda: Norėčiau pridurti, kad dar vienas itin svarbus iš daugiabučių gyventojų aplinkos suvokimą apibrėžiančių aspektų yra nuosavybės ir privatumo klausimas. Žmonės, gyvenę net ir tipiniuose sovietiniuose privačiuose namuose, jautė atsakomybę už erdvę aplink namą, vis tiek tai buvo privati erdvė. Tai mačiau stebėdama tėvus, senelius. O daugiabučių namų kiemai ir erdvės aplink pastatus – manau, dar sovietmečiu jos nebuvo visiškai įgyvendintos, ir tai santykį su aplinka veikia iki šiol. Tiesiog žmonės nelabai žino, kas turėtų prisiimti atsakomybę už šias erdves. Rinkdama interviu projektui „Ką kalba Eiguliai“ taip pat pastebėjau, kad pastarasis klausimas vis dar aktualus. Iki galo neįgyvendintos viešosios erdvės labai paveikė žmones, jos nekuria jausmo, kad tai tavo, kad turi tuo rūpintis, kad tai tavo aplinka, tavo bendruomenė.
Povilas: Kad ir kur žmogus gyventų, aplinka jį vienaip ar kitaip formuoja. Manau, kad architektūros ir erdvių mastelis irgi turi įtakos. Labai svarbi yra erdvė tarp pastatų, jei ji yra nejauki, tai ir žmogus jaučiasi nejaukiai, jis ir vystosi tarsi tam tikroje tarpinėje stadijoje. Man atrodo, kad tie masinės statybos rajonai ir yra priežastis, Rytų Europoje paskatinusi atsirasti marozų kultūrą. Jie ieško savo vietos ir neranda, o tą neturėjimą ir nepasitenkinimą galbūt išreiškia radikaliais būdais. Ne veltui Rytų Europai būdingas tas pilkumo, niūrumo, vienodumo atspalvis. Net sovietmečiu medija iš to juokdavosi, pavyzdžiui, filme „Likimo ironija arba po mirties“ pasakojama, kaip traukinius supainiojęs žmogus vietoje Maskvos nuvažiavo į Leningradą ir manė grįžęs namo, nes rajonas, daugiabutis, butas toks pat, nesvarbu, kad kitame mieste. Įsivaizduoju, kad tie masiniai daugiabučiai skatino ir grupinį mąstymą, to, iš dalies, valdžiai ir reikėjo – įrankio pilkai masei kurti.
Grįžtant prie privatumo klausimo – įsiminė viena kadaise perskaityta mintis, esą į mažučius butus sugrūstiems žmonėms tai, galbūt, kaip tik išėjo į naudą. Tuose butuose jie turėjo galimybę formuoti aiškesnę šeimų bendruomenę, palyginus su gyvenimu komunaliniuose butuose, kur visi viską žinojo ir girdėjo. Negana to, persikėlus į asmeninius butus atsirado galimybė vykdyti pogrindinę veiklą, slaptus minėjimus, kitose erdvėse tai nebuvo įmanoma. Tokie butai ilgainiui leido atsirasti įvairiems individualesniems žmonių mąstymo principams.
Žilvinas: Taip, tikrai – tai net buvo vadinama socialistinio bloko „virtuvių kultūra“ – alternatyva fizinei miesto viešajai erdvei, kuri tuo metu buvo suvaržyta ir apribota. Čia galėjai dalintis anekdotais apie santvarką, keistis muzika, knygomis ir pan. Tačiau man norėtųsi ginti šiuos rajonus, kurių dalimi jaučiuos besąs. Nepaisant tų negatyvių požiūrių ir asociacijų, mikrorajonuose išaugo ir kita visuomenės dalis, kuri, jei nesusidėjo su marozais, tai tapo visai normaliais žmonėmis. Ir mes esame tos kartos dalis. Maža to, šiais laikais pastebimas tam tikras pozityvus aktyvumas šiuose rajonuose, Eiguliuose taip pat buriasi bendruomenės, prisiimančios atsakomybę už šalia jų namų esančią erdvę, tvarko kiemus, organizuoja susitikimus, įgyvendina įvairius projektus. Jau mėnuo kaip patys esate panirę į veiklą, susijusią su Eiguliais. Kaip atrodo jūsų kūrybinė veikla? Kokie įspūdžiai ir kaip sekasi dirbti?
Goda: Projektu „Ką kalba Eiguliai?“ siekiu atrasti dar negirdėtas Eigulių istorijas. Noriu sukurti keletą maršrutų po šį mikrorajoną. Šiuo metu rašau spekuliatyvų naratyvą, kuris virs audiokelione. Ją išbandyti dalyviai galės rugpjūčio 27 d. „Building Narratives. Eiguliai“ renginio metu – bus siūloma po Eigulius pasivaikščioti su ausinėmis, besiklausant tos istorijos. O istorija yra paremta vietinių žmonių pasakojimais, potyriais, todėl ir toks projekto pavadinimas – „Ką kalba Eiguliai?“. Tačiau tai ne tik eiguliečių, bet ir pastatų, viešųjų erdvių, jau sunykusių vietų liudijimai. Mano projektas apie Žirmūnus buvo greičiau vizualinis, Eigulių atveju pagalvojau, kad būtų įdomu dirbti su garsu ir kad audiopasivaikščiojimas galėtų būti įdomi rajono patyrimo forma, leidžianti į jį pasižiūrėti kitaip. Šiuo metu organizuoju pasivaikščiojimus su žmonėmis – einame pasivaikščioti ir kalbamės. Man tai taip pat įdomus būdas tyrinėti Eigulių rajoną – gyventojams pildant anketas ar duodant interviu atsakymai būna apgalvoti, iš anksto sudėlioti. O pasivaikščiojimų, kurių porą jau spėjome įgyvendinti, metu pastebėjimai ir istorijos atsiranda spontaniškai, tiesiog einant. Kai dar gyvenau Olandijoje, vyko toks online/offline pasivaikščiojimas. Buvo labai įdomu. Spontaniški pastebėjimai yra įdomiausi. Įprastu atveju žmonės jų greičiausiai neišsakytų, bet bevaikštant jie iškyla savaime. Pasivaikščiojimas, kaip fizinis veiksmas, yra įdomus ir gal dar ne visai atrastas architektūros ir urbanistinės aplinkos tyrinėjimo lauke.
Povilas: Šiuo metu kartu su komanda programuotojų kuriu ir kompiuterinius žaidimus. Tai man padeda mintis išreikšti įvairiais kūrybiniais būdais, ši veikla paskatino pasukti ir stalo žaidimų link. Labai domiuosi šia sfera, nes, mano manymu, stalo žaidimai yra iki galo neatskleista medija, o architektūros lauke ji yra visiškai pamiršta ir nenaudojama. Kilo noras susieti šias dvi sferas – architektūrą ir stalo žaidimus. Taip pat visa tai jungti su fantastika, nes esu ir jos mėgėjas: skaitau knygas, žiūriu filmus. Minėtos sferos jungiamos būtent šiame Eiguliuose vykdomame projekte „Fantastiškas rajonas“. Tai nėra įprastas stalo žaidimas, kai reikia dėlioti elementus ir rinkti taškus. Tai greičiau vaizduote paremtas pasakojimo kūrimo žaidimas – įdomus įrankis netikėtam rezultatui pasiekti. Ruošdamasis žaidimui ir norėdamas įtraukti bendruomenę, sukūriau žemėlapį-anketą, kurią užpildę gyventojai padėtų man susipažinti su vieta ir tam tikrais jos niuansais, papasakotų man apie Eigulius iš savo perspektyvos. Dėl šio projekto pradėjau daugiau domėtis mikrorajonu, dėl to geriau suprantu ir Lietuvos masinės gyvenamosios statybos rajonus.
Vėliau stalo žaidimą testavome internetu. Šio pasiruošimo etapo metu kartu su savanoriais beveik tris valandas fantazavome – kūrėme fantastinį siužetą Eiguliams, tam tikrus nutikimus bei naratyvus. Tai man asmeniškai buvo pati įdomiausia, smagiausia ir ilgą pasiruošimo procesą atperkanti dalis, nes šiuo etapu supratau, koks tai projektas ir ką mes juo pasiekiame. Šis suvokimas svarbus, nes žaidimo kūrimo proceso metu neįmanoma iki galo numatyti kas vyks, kai žmonės jį bandys. Tad testas mane nudžiugino ir patvirtino, kad tai ką planavau – veikia, kartu atsirado naujų klodų, kurių net negalėjau numatyti iš anksto. Mane labai nustebino tiek gausios vietinių žinios apie savo rajoną, tiek greitas ypač inovatyvių idėjų generavimas. Nustebino tai, kad paprastas klausimas kiekvieno žmogaus galvoje sukuria ką nors nerealaus. Paprastumas yra vienas iš mano kuriamo žaidimo tikslų. Tikiu, kad to, ko nesugebi paprastai paaiškinti savo močiutei, greičiausiai nesupras joks žmogus – informacija tokiu atveju pernelyg komplikuota ir neaiški. Taigi, atlikę žaidimo testavimą turime fantastinį žemėlapį ir mano sukurtą naratyvą. Istorija pateikiama iš vieno žmogaus perspektyvos, pasakojama apie tai, kas mūsų kūrybos metu nutiko Eiguliuose. Ją galima paskaityti „Fantastiškas rajonas“ feisbuko grupėje, o rugpjūčio 24–25 d. kviečiu žmones prisijungti prie virtualių žaidimo sesijų, vis dar galima joms užsiregistruoti. Jų metu sukurtus žemėlapius ir naratyvus bus galima apžiūrėti rugpjūčio 27 d. „Building Narratives. Eiguliai“ renginio metu.
Su Eiguliams dedikuotais Godos Verikaitės ir Povilo Jankūno projektais bei jų rezultatais bus galima išsamiau susipažinti rugpjūčio 27 d. vyksiančiame pristatyme. Renginys vyks Kaune, Eigulių gyvenamojo rajono kieme tarp Ukmergės g. 4 ir S. Žukausko g. 5. Renginio nuoroda.
