– Kada sužinojote, kad į šias pareigas teiks būtent jus?
– Jeigu visiškai atvirai, nepatikėsiu [šia kandidatūra], kol to nepatvirtins Vyriausybė. Procesas buvo labai ilgas, nes, kaip ir žinoma, buvo susitikinėjama su šešiais kandidatais. Vėliau ryšys buvo palaikomas su dviem iš jų. Tad šiame etape dėkoju ministerijai ir laukiu tolimesnių sprendimų.
– Ar matytumėte save šiose pareigose pilna koja?
– Taip. Dar prieš teikiant kandidatus, ką galima buvo daryti prieš kelis mėnesius, buvau pasiryžusi. Ministerijos išplatintame komentare parašyta, kad su LKT esu labai seniai, o iš išorės ją stebiu ne vienerius metus. Man tikrai labai smalsu pasižiūrėti į sistemą iš vidaus ir bandyti ją tobulinti.
Nepatikėsiu [šia kandidatūra], kol to nepatvirtins Vyriausybė.
– Kas bus su LMIC?
– Elementarūs procesai – bus atviras konkursas į direktoriaus poziciją.
– Jūs esate muzikologė. Įdomu, ar tai nedarys įtakos jūsų darbui, nes kultūra apima labai daug įvairių meno rūšių.
– Sutinku, kad tai geras klausimas. O tokių nuogąstavimų girdėjau jau ne vieną sykį. Be abejo, stengsiuosi atsižvelgti į visą kultūros sektorių, nes man tikrai yra nesvetimos ir kitos meno rūšys. Aš taip pat dalyvauju daugelio asociacijų veikloje, matau, ką veikia vizualiųjų ir scenos menų, literatūros sritys. Stengsiuosi atsižvelgti į visų interesus, poreikius ir taip palaikyti įvairovę.
– Ar tai ir būtų jūsų kaip pirmininkės vizija? Galbūt galėtumėte apie tai pateikti platesnį komentarą?
– Mano požiūriu, tarp svarbiausių uždavinių – naujas finansavimo modelio sukūrimas. Kaip žinia, po Konstitucinio teismo sprendimo Kultūros rėmimo fondo sistemą reikia permąstyti. Be to, po pastarųjų finansavimo paskelbimų verta sudaryti didesnes galimybes biudžetinėms, nacionalinėms institucijoms gauti programines lėšas iš Kultūros ministerijos, kad jos kuo mažiau dalyvautų LKT konkursuose. Kitaip tariant, [taip galima] mažinti įtampas ir lėšų stoką.
Egzistuoja ir ekspertų problema, kuri yra labai atvirų diskusijų klausimas. Bet aš matyčiau tolimesnį šios veiklos stiprinimą bei įvairovę.
Žiūrint dar plačiau, svarbus ir tolimesnis elektroninės sistemos tobulinimas, padėsiantis pačiai LKT administruoti veiklą, nes paraiškų kiekiai yra rekordiški. Ko gero, dar niekada tiek daug jų nebuvo teikiama.
Žodžiu, problemų yra tikrai labai daug, bet pagrindinis siekis yra – palaikyti balansą ir įvairovę, derinant labai skirtingus interesus.
– Ką tik minėjote ir lėšų stoką. Kaip dar matytumėte LKT pirmininko vaidmenį sprendžiant šį klausimą?
– Čia ir reikalingas pabuvimas sistemos viduje, nes iš išorės atrodo vienaip, o atsidūrus ten gali atsiverti tikrasis galimybių vaizdas. Manau, kad stebėsenos ir analizės sistemos stiprinimas, kuo pastaruoju metu ir užsiima LKT, padėtų faktais pagrįsti lėšų stoką. Nes dabar tarsi visi supranta, kad jų trūksta, konkursai be proto konkurencingi ir nuožmūs, be galo daug paraiškų negauna visiškai jokio finansavimo. Tikiu, kad statistikos apie poreikius pateikimas galėtų prisidėti prie komunikacijos. Bet žinoma, apie finansų dydžius tikrai sprendžia ne LKT.
Tikiuosi, kad kitas žingsnis bus žengtas su nacionaliniais muziejais.
– Įdomu, kaip jūs matytumėte finansavimo modelio struktūros pokyčius. Kaip ir minėjote, daug metų kalbama apie biudžetinių ir Nevyriausybinių organizacijų finansavimo problemas.
– Tikiuosi, kad bus žengtas kitas žingsnis. Pirmasis ir labai geras žingsnis buvo susijęs su profesionaliomis scenos menų organizacijomis – nacionalinėms filharmonijoms, operos bei dramos teatrams ir t. t. Jų galimybės dalyvauti LKT konkursuose buvo labai apribotos, tad jie tiesiogiai kreipiasi dėl programinių lėšų.
Labai tikiuosi, kad kitas žingsnis bus žengtas su nacionaliniais muziejais, kurie iš tiesų yra didelės struktūros ir galbūt jiems nevertėtų sudaryti konkurencijos.
Na, o toliau aš nežinau – viskas priklauso nuo galimybių.
– Neseniai LKT nefinansavo dalies žinomų, ilgamečių muzikos festivalių. Galimai tuoj pradėsite savo darbą LKT, vasara – jau ne už kalnų, turime Galimybių paso starto datą. Ar dar grįšite prie šios problemos?
– Be abejonės, ši problema sugrįš dar ir dar kartą. Manau, kad tam tikromis karantino sąlygomis dar ilgai teks gyventi. Galbūt vertėtų pamąstyti apie labiau specializuotas programas. Nežinau.
Tiesą sakant, klausimų iš tiesų yra žymiai įvairesnių. Pavyzdžiui, privataus, komercinio meno sektorius taip pat susiduria su kėblumais. Tiesa, nežinau, ar jį tiktų pavadinti vien komerciniu, galbūt tai alternatyvios, pop kultūros muzikos sektorius, kuris teigia jaučiantis diskriminaciją.
Be to, negaliu atsakyti dėl motyvacijos, kodėl buvo vienaip ar kitaip paskirstytos lėšos. Aš kol kas esu visiškai išorėje.
– Įdomu, koks būtų jūsų santykis su ekspertais, o ekspertų su visuomene?
– Šis klausimas taip pat nedingo ir nedings. Pastaruoju metu jis buvo iškilęs labai aštriai, nes visa visuomenė, įskaitant ir kultūros bendruomenę, yra labai pervargusi nuo karantino. Kaip ir minėjau, tai atvirų diskusijų klausimas. Jis taip pat susijęs ir su pasitikėjimu, nes dabar abi pusės to nejaučia. Tiek žmonės, kurie mano, kad jie privalo būti vieši, nes kitaip susidaro galimybės atstovauti interesus, būti mažiau skaidriems ir t. t. Tuo tarpu tikrai ne kiekvienas ekspertas skuba išsiviešinti, nes mano, kad tai visiškai tiesus kelias į jo susidorojimą.
Apie tai reikėtų diskutuoti įvairiais lygiais – apklausti ekspertus, išsiaiškinti ministerijos, kultūros institucijų bei bendruomenės pozicijas.
Žvelgiant į tarptautinę praktiką, jų yra labai įvairių. Australai skelbia absoliučiai viską, bet Anglijos, Kanados namų tarybos skelbia tik ekspertų sąrašus, kaip dabar LKT ir yra.
