Joje vaizduojamas XVII amžiaus kazokų karo vadas ilga žila barzda. Jo antakiai išlenkti, jo aureolė – paprastas raudonas apskritimas.
Po didžiulėmis mozaikomis, kurios čia spindi nuo XI amžiaus jis atrodo labai kukliai. O tos mozaikos regėjo daug – Kyjivą siaubusius mongolus, Lenkijos valdžią, Sovietų Sąjungos kontrolę.
Ikonoje nėra kokio aukso. Jokių brangakmenių. Ši piktograma buvo nutapyta ant trijų medžio lentų – pasirodo, jos buvo išimtos iš amunicijos dėžių, atgabentų iš Bučos – rusų nusiaubto Kyjivo priemiesčio.
Iš masinių Bučos kapų, po siaubingų Rusijos žiaurumų prieš civilius, šventoji Sofija gavo šį tą naujo: gedulo ir ryžto, siaubo ir drąsos ir kultūrą, kuri nepasiduos.
Kodėl meno kritiką turėtų dominti karo zona? Kodėl kam nors turėtų rūpėti paveikslas, kai virš galvos švilpia sparnuotosios raketos?
Todėl, šis karas yra „karas dėl kultūrinės tapatybės“, paaiškino meno kuratorius Leonidas Maruščakas – vienas iš daugybės rašytojų, muzikantų ir mokslininkų, kurie neskiria Ukrainos žmonių ir žemės išlikimo nuo jos istorijos bei idėjų išlikimo.
