Parodoje, kuri pristatyta Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko dailės galerijoje eksponuojama per šimtą tapybos ir grafikos kūrinių iš penkių Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų.
Kūrinius parodai „KAMPAS: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“ skolino 23 privatūs asmenys, galerijos ir institucijos.
Kampo tapybos sprogimas sutapo su Nepriklausomybės pradžia. Vėlyvajame sovietmetyje subrendęs maištas primygtinai bruktomis oficiozinėmis meno normomis, tapytojo kūriniuose prasiveržė spalvų pliūpsniais, didžiuliais formatais, radikalaus gyvenimo būdo pasirinkimu.
Rimvidas Jankauskas-Kampas rašė: „Praėjo metai kai išvarvėjau faršo pavidalu iš mėsmalės (VDI žargonu) ir rankioju save po trupinėlį iš Vilniaus knaipių ir tarpuvarčių. Taip reikėjo. Reikėjo kontrargumentų, kad išliktum nors ir pusfabrikačio kotleto pavidale. Ir nežinia kiek metų dar reikės rankioti“.
Kaip profesionalus dailininkas Kampas reiškėsi labai trumpai – vos šešerius metus, tad brandžių, Kaune gyvenant tapytų paveikslų skaičius nėra didelis.
Greta brandžiausiųjų, kūrybos kulminaciją žyminčių kūrinių eksponuojami Dailės instituto periodo paveikslai, atskleidžiantys menininko augimą autoritarinėje sistemoje, bei ankstyvieji S.Žuko technikume sukurti darbai, apibūdinantys menininko kelio pradžią. Parodą papildo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Vilkų medžioklė“ kurti kostiumų eskizai, plakatas, dailininko užrašai.
Pristatomi dailininko laiškai artimiesiems, dienoraščio pobūdžio užrašai paneigia nusistovėjusį mitą, kad Kampas tapydavo stichiškai. Sklaidydami juos, atrandame Rimvidą kaip sistemingai dirbantį, savo formalią spalvinę ir plastinę raišką griežtai analizuojantį ir itin kritiškai save vertinantį menininką. Apmąstymai apie save patį, studijas, paveikslų kūrimo analizė kreipė link minties atskleisti kūrybą paties menininko akimis.
Rimvidas Jankauskas-Kampas gimė 1957 m. gruodžio 7 d. Klaipėdoje, ten baigė vakarinę dailės mokyklą. Būdamas keturiolikos metų be tėvų žinios įstojo į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Tuo metu jau turėjo Bekampio pravardę. Priešdėlis „be“ vėliau natūraliai nunyko.
Iš technikumo buvo išmestas, nes neatitiko sovietinės ideologijos standartų. 1980 m. grįžęs iš sovietinės armijos jį pabaigė. 1981–1987 m. studijas tęsė Valstybiniame dailės institute prof. Vincento Gečo klasėje. Baigęs institutą, rinkosi laisvo menininko poziciją, gyveno ir kūrė Kaune, tęsė arsininkų tradicijas, savo Mokytojais įvardindamas senąjį Antinį, Alfonsą Vilpišauską ir Giorgio de Chirico.
1993 spalio 7 d. mirė Klaipėdoje.
Paroda Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko dailės galerijoje veiks iki kovo 4 dienos.
