Prieš prasidedant kelionei, kviečiame į pažintį su vienais šių ekskursijų idėjos autorių, architektu Algimantu Grigu bei menotyrininke Juste Litinskaite.
Abu esate profesionaliais gidais. Kuo Jus sužavėjo ši profesija?
Algimantas Grigas (A. G.): Gidas – tai vedlys kelionėje. Vaikystėje leisdavausi į žygius su draugais ir juose visada būdavo vadas, nes be jo niekur nenueisi arba eisi ratais. Gidas žino kelią arba ėjimo būdą.
Gidavimas gali būti ir meninė priemonė. Gidu gali būti kiekvienas, turintis tam tikras savybes – pavyzdžiui gerą orientaciją erdvėje, žinias arba garsų balsą, nebijantis auditorijos. O svarbiausia – noras.
Justė Litinskaitė (J. L.): Man gidas pirmiausia yra patirčių kūrėjas. Teisingai Algimantas pastebėjo – tai žmogus-vedlys, savotiškai diktuojantis kelią ir pažinimo eigą, padedantis atrasti tam tikrus objektus.
Sutinku, kad gidu gali būti kiekvienas, turintis tam tikrų savybių. Manau, kad svarbiausia jų – tai gebėjimas ekskursijos metu sukurti betarpišką atmosferą, kurioje būtų nebaisu klausti, paprieštarauti vienai ar kitai nuomonei, nebijoti megzti dialogus.
Man patinka dialogai su žmonėmis, kuriuos galima užmegzti ekskursijų metu. Negana to, gidavimą suprantu kaip savotišką asmeninį-menotyrinį tyrimą, kurio metu aiškinuosi, ką žmonės mato, ko nemato ir ką nori matyti mene. Man visa tai yra beprotiškai įdomu.
Algimantai, kokiais keliais atkeliavote į Kauno bienalės gidų komandą?
A. L. Pagal profesiją esu architektas. 2015 m., pirmajame „Open House Vilnius“ susitikau kelis bičiulius, su kuriais pradėjome „Ekskursą”.
Pirmiausia norėjome turėti panašias į „Open House“ ekskursijas Kaune, erdves tyrinėti savu formatu – trumpai, be sudėtingų architektūrinių terminų, pristatyti objektus, įtraukiant žmones.
Rengėme vasaros ciklus, vėliau prasidėjo liepos 6-osios dienos festivalis. Komanda keičiasi, pulsuoja: tai architektai, menotyrininkai, istorikai su kuriais galime diskutuoti. Visi žmonės skirtingai mato aplinką, o kartu galime parengti ekskursijas, kurios būtų kuo universalesnės, bet ne mažiau įdomios.
Nuo 2017 m. „Ekskurso“ komanda prisijungė prie Kauno bienalės. Vienuoliktoji Kauno bienalė buvo unikali, nes beveik visi darbai buvo mieste ir geriausiai ją patirti buvo galima su gidu, vaikštant nuo vieno darbo prie kito. Mes buvome palyda, pasakojantys apie tą vietą, kurioje atsidūrė meno kūrinys, taip suteikiant papildomo konteksto.
Menininkas sukuria darbą erdvėje, čia meno darbas sukuria tam tikrus raibuliavimus. Šiųmetinėje bienalėje vedžiojame žmones pagal objektų geografinį išsidėstymą, trimis skirtingais maršrutais, pristatydami meno kūrinius miesto kontekste.
Juste, tai Jums – trečioji Kauno bienalė. Taip pat esate pradedančioji meno kuratorė, bendraujate su menininkais. Kokius virsmus pastebite Kauno bienalėje?
J. L. Kiekviena bienalė – tai atskira istorija ir kelionė. Šiemet kelionė taip pat yra ir pagrindinė bienalės tema. Kiekviena bienalė yra savita. Skirtingi kuratoriai suburia vis kitą menininkų komandą, o kiekvienas iš jų pagrindinę bienalės temą papildo naujomis idėjomis.
Šiųmetinė bienalė išskirtinė tuo, kad pirmą kartą ją kuruoja daugiau nei vienas kuratorius, vystomas bendrakuratorystės principas. Pati bienalė įdomi dar ir tuo, kad kadaise ji buvo tekstilės bienalė ir tik vėliau tapo šiuolaikinio meno paroda.
Ji eksperimentatyvi, vis dažniau išeina iš tradicinio meno erdvių. Su kiekviena bienale galima justi tam tikrą lemiamą posūkį, kuris neretai yra plėtojamas ir tęsiamas vėlesnėse bienalėse.
Ką reiškia ekskursija? Jums patiems ji labiau potyris ar procesas?
J. L. Tai procesas, kuriantis potyrius, kurių kiekvienoje ekskursijoje gali būti ne vienas. Ekskursijos metu kiekvienas jos dalyvis išgyvena skirtingas patirtis.
Be to, tai daugybės pasaulėžiūrų susitikimas. Mes gidai, ekskursijų metu tarsi būname dominuojantys asmenys, bet kartais labai netikėtai galime užmegzti lygiavertį dialogą su ekskursijų dalyviais.
Kauno bienalės ekskursija „30 šviesų“, vinguriuoja nuo Autobusų stoties iki Paveikslų galerijos. O kaip ją apibūdintumėte Jūs, ko galėtų žmogus tikėtis ir kokie akcentai šioje ekskursijoje - svarbiausi?
J. L. Kaip jau minėjo Algimantas, kurdami idėjas kiekvienai ekskursijai atsispyrėme nuo geografinių koordinačių. Šioje ekskursijoje koncentruojamės į tarpkultūriškumo temą.
Pastebėjome, kad nemažai šioje geografinėje atkarpoje esančių menininkų kūrinių yra tarpkultūrinio diskurso dalis. Šios ekskursijos centre turime menininko Roberto Narkaus instaliaciją, kuri yra sudaryta iš trisdešimt kelių oro uosto pakilimo-nusileidimo tako lempų, tad ir ekskursija pavadinta „30 šviesų”. Kūrinys labai įdomiai papildo temą.
A. G. Svarbu pabrėžti, kad ekskursijų metu lankomi bienalės meno kūriniai, tačiau pasakojame ir apie jų buvimo erdvę – Ramybės parką, Kauno autobusų stotį. Arba turo metu patenkame ten, kur įprastai durys būna uždarytos, kaip ekspozicijoje Kauno paveikslų galerijoje.
Kokia būtų šios ekskursijos „razina”?
J. L. Aš labai mėgstu ironiją, satyrą, gebėjimą kalbėti apie labai rimtus ir sudėtingus ar skaudžius dalykus su humoru. Šioje ekskursijoje yra tokių kūrinių, tai Ghenadie Popescu „Vidury”, Adrian Melis „Nebuvimo nauda. Pasiteisinimai neiti į darbą”, Amalia Pica „A ∩ B ∩ C (Line)”.
A. G. Man patinka pasakoti apie meno kūrinius, tuo pačiu pabrėžiant, kur jie atsidūrė. Kai tu įeini į galeriją pro ten, kur niekada neitum, arba parke, kuriame niekada nesilankai randi netikėtą kūrinį, išgirsti parko istoriją – tai tampa geriausiomis „razinomis“.
Kaip tinkamai pasiruošti ekskursijai?
J. L. Labai svarbu – patogūs batai.
A. G. Reikia būti pavalgius, turėti kepurę nuo saulės. Iš tiesų fiziologiniai poreikiai yra labai svarbūs, tai matau vedant ekskursiją. Pavyzdžiui, tikrai sunku klausyti, jei esi alkanas, tuomet stojame su grupe pakeliui užkąsti ar atsigerti.
J. L. Pritariu, o tada jau kyla intelektualiniai poreikiai, kuriuos mes patenkinsime su kaupu.
Ką rekomenduotumėte žmogui, stokojančiam kantrybės ar dėmesio sutelkimo? Ar gali ekskursiją rinktis smalsus, tačiau nenuorama žmogus?
A. G. Mūsų ekskursijos sukonstruotos taip, kad mes pasakojame apie meno kūrinius mieste: mes vaikštome po jį ir pasakojame apie Kauną, apie miesto gatvės meną, apie čia esančius parkus, pastatus, tarpukario architektūrą.
Miestas – universali patirtis, nepaliekanti abejingų. Kauno bienalėje kaip įkvėpimo šaltinis, kaip atspirties taškas tai atsispindi net kelių menininkų kūriniuose.
J. L. Kiek laiko užtrunkame prie kiekvieno objekto, labai priklauso nuo to, kiek jis kelia klausimų. Kadangi dalis ekskursijos vyksta viešose miesto erdvėse, dinamikos tikrai netrūksta.
Aš į ekskursijas žiūriu iš menotyrinės perspektyvos, tad su manimi žmonės daugiau sužino apie meno kūrinius ir nuolatines menininkų praktikas, stengiuosi paminėti kuo įdomesnius faktus, aptarti daugiau ankstesnių menininkų kūrinių.
Kiekviena ekskursija yra pakankamai unikali. Niekas nežino kur ateis, o tai ką atras – atsitiktinumo klausimas, bet tikrai kažką ras net ir „smalsuolis-nenuorama“.
Ką kiekvienam jūsų reiškia kelionė? Kur dabar esate – po išvykimo, ar prieš atvykstant?
J. L. Aš esu absoliučiai ir visomis prasmėmis „po išvykimo, prieš atvykstant“. Manau, kad tai nuolatinė kiekvieno mūsų būsena gyvenime, su tam tikromis stotelėmis.
A. G. Dabar esu tranzitinėje būsenoje. Nors gyvenu vienoje vietoje, sėsliai, bet galvoje – kelionė.
12-osios Kauno bienalės parodos „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ artimiausios ekskursijos:
„30 šviesų“ liepos 13 d. 14 val.
„99 metrai" liepos 18 d. 21 val.
„99 metrai” liepos 20 d. 14 val.
„2 žingsniai“ liepos 27 d. 14 val.
Daugiau informacijos: www.bienale.lt/2019/ekskursijos .
