Pokalbyje kuratorė dalijosi mintimis apie tarpdisciplininio bendradarbiavimo ypatumus, pastebėjimais apie Kauną ir budinantį šiuolaikinį meną.
– Esate šiuolaikinio meno žurnalo „Flash Art Czech & Slovak Edition“ vyriausioji redaktorė. Gal galite daugiau apie jį papasakoti?
– „Flash Art Czech & Slovak Edition“ – tai vienintelis periodinis žurnalas Čekijoje ir Slovakijoje, pristatantis tai, kas vyksta vietinėje ir tarptautinėje meno scenoje. Bėgant metams ant žurnalo viršelio puikavosi tiek pripažinimo jau sulaukę menininkai, pavyzdžiui, Milanas Grygaras, Zdeněkas Sýkora, Stanislavas Kolíbalas, tiek dar tik kylančios meno lauko žvaigždės – Jiří Kovanda, Jánas Mančuška, Kateřina Šedá ir daugelis kitų. Leidžiamas čekų ir slovakų kalbomis žurnalas platesnį šiuolaikinio meno diskursą skatina monografijomis, teorinėmis esė, interviu su menininkais ir kitais meno lauko dalyviais, „polifoninėmis“ diskusijomis. Kiekviename numeryje siekiame kuo įvairiapusiškiau pristatyti pasirinktą aktualią šiuolaikinio meno temą. Žurnalas padeda Čekijos ir Slovakijos menui integruotis į globalų kontekstą ir buria platų skaitytojų tinklą abiejose šalyse. Per 13 gyvavimo metų žurnalas tris kartus buvo spausdintas anglų kalba, norint pasiekti tarptautinę rinką.
Meno rinka turi labai griežtas taisykles, todėl tokia galerija vienu metu yra ir iššūkis, ir galimybė eksperimentuoti su neįprastomis meno formomis, skatinti kritinį žvilgsnį.
– Esate viena iš internetinės nematerialaus meno galerijos „Evolution de l‘art“ įkūrėjų. Šioje galerijoje meno mėgėjai ir kolekcionieriai gali nusipirkti Pokalbį su menininku, trunkantį taip ilgai, kiek tik įmanoma, menininko suorganizuotą Gimtadienio vakarėlį arba galimybę Priversti menininkus paklusti savo horoskopams... Ir tai tik keli pavyzdžiai. Kaip gimė ši idėja?
– Tai buvo menininko Cesaro Pietrouisti mintis. Kadaise buvęs psichiatru menininkas yra itin linkęs eksperimentuoti ir nuolat tyrinėti meno procesų ribas. Jis pasiūlė nematerialaus meno idėją ir pakvietė Bratislavoje esančią galeriją „Space“ kurti drauge su juo. Vėliau, įkurtos atšakos Briuselyje, Belgijoje ir Amsterdame, Olandijoje.
Šiuo projektu menininkas siekia sukurti situacijas, kuriose tam tikri paradoksai verčia žiūrovą pamatyti įprastus, banalius ir savaime suprantamus dalykus kitoje šviesoje. Ekonomikos dėsniai tampa įdomiu tyrimų objektu. Jis mėgina pakeisti nusistovėjusį požiūrį, kad menas privalo būti fizinės prigimties tam, kad turėtų ekonominę vertę ir galėtų būti keičiamas į pinigus. Meno rinka turi labai griežtas taisykles, todėl tokia galerija vienu metu yra ir iššūkis, ir galimybė eksperimentuoti su neįprastomis meno formomis, skatinti kritinį žvilgsnį.
– Ar nematerialus menas populiarus tarp kolekcininkų?
– Tiesą pasakius, kol kas pardavėme vos vieną nematerialų meno kūrinį – italų menininko Cesaro Vielo siūlomą Teksto skaitymą parke ant suolelio, kainuojantį 3000 eurų. Taigi, nematerialus menas nėra toks populiarus, kaip tikėjomės.
– Kaip manote, kodėl šiuolaikinis menas, nesvarbu ar būtų materialios ar nematerialios prigimties, yra vertas dėmesio? Kas šiuolaikiniame mene Jums pačiai atrodo įdomiausia?
– Šiuolaikinis menas – tai terpė atradimams ir netikėtiems eksperimentams. Joje kvestionuojamos socialinės taisyklės ir kone viskas yra leistina. Geras šiuolaikinis menas egzistuoja ir kaip tam tikra edukacija. Derindamas aštrią kritiką ir intelektualų humorą, jis turi didelį potencialą pabudinti žmones iš letargo miego, kelti apmąstymus apie globalias šiuolaikines problemas, aplinkos krizę, migraciją, skurdą ir kt. Jis kalba metaforomis, kurios skatina nepaviršutinišką diskusiją, iracionalias ir logiškas mintis. Jis suteikia laimingo atsitiktinumo arba atradimo pojūtį.
Mane domina meninių praktikų paribiai ir jų išmėginimas. Kuratoriniuose projektuose domiuosi subversyviomis meno praktikomis, kurios prieštarauja tipiniams socialiniams ir kultūriniams modeliams. Stebiu, kaip konstruojami kultūriniai stereotipai ir komformizmas, ir tai, kaip visuomenėje kinta individualių subjektų pozicijos.
– Esate viena iš asociacijos „Pilot“ įkūrėjų. Joje inicijuojate skirtingų sričių tyrėjų bendradarbiavimą bei pristatote menininkus iš Slovakijos ir svetur. Kaip kilo idėja bendram darbui sujungti įvairius mokslininkus?
– Bendradarbiavimas su įvairių sričių mokslininkais kyla iš menininkų poreikių. Dažnai kuruoju projektus, kuriuose jie į pagalbą pasitelkia fizinius gamtos ir ekologijos elementus. Kai kuravau italų menininkės Luanos Perilli ekspoziciją, kurioje buvo pristatoma instaliacija, apgyvendinta skruzdėmis, skruzdžių gyvenimo sąlygų klausimais konsultavomės su mirmekologu – skruzdžių specialistu. Arba, kai rengiau ispanų menininko Jorge Periso, kuris kurdamas įvietinto meno instaliacijas eksperimentuoja su elektrolize, druskos kristalizacija ir artemijomis, parodą, mums teko konsultuotis su šių sričių specialistais. O štai, danų menininkės Maj Horn projektas tyrinėjo ryšius tarp žaidimo, mokymosi ir erdvių vaikams mieste, taigi įgyvendinome jos projektą kartu su edukatoriais, architektais ir sociologais. Šiuo metu ruošiu didelę grupinę parodą apie grybus, kuri vyks MODEM – Modernaus ir šiuolaikinio meno centre Vengrijoje 2020 m. Planuoju į parodą įtraukti ir kelis Kauno bienalėje dalyvaujančius lietuvių menininkus – Nomedą ir Gediminą Urbonus bei Andrėjų Polukordą. Jau dabar pradedu studijuoti įvairias knygas ir kitą medžiagą, susijusią su mikologija – mokslu apie grybus. Toks bendradarbiavimas man atrodo labai vertingas, nes kiekviename projekte išmokstu kažko naujo skirtingose srityse.
– Šiųmetės bienalės tema buvo nuspręsta iš anksto. Kodėl ji Jums pasirodė įdomi?
– Kauno bienalės tema PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT man pasirodė labai įdomi nuo pat pradžių, nes esu iš Slovakijos, šalies, kurios istorija ir net nūdiena yra labai panaši į Lietuvos. Kaunas man iškart pasirodė labai pažįstamas. Įdomiausias šio daugiasluoksnio bienalės pavadinimo aspektas – tai juntama įtampa, tranzitinė atmosfera, „jau nebe-dar ne“ jausena ir gausios praeities liekanos.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti dirbant drauge su kitais kuratoriais? Galbūt kai ko teko ir išmokti?
– Esu gana nekantri, taigi išmokau sulaukti kol kiekvienas komandos narys išsakys savo nuomonę ir ieškoti pagrįstų argumentų net ir tose diskusijose, kurios iš pradžių man neatrodo vertos dėmesio. Po ilgų svarstymų padarėme geras išvadas, esu patenkinta visais bienalėje pristatomais darbais. Negana to, įgijau naujų kolegų. Visi jie nuostabios asmenybės ir puikūs savo srities profesionalai. Tikiuosi, kad bendradarbiausime ir ateityje. Be to sužinojau, koks svarbus yra ekspozicijos architekto darbas. Bendradarbiavome su Linu Lapinsku. Jis buvo tikrai šaunus: išsprendė daug sudėtingų situacijų Kauno Paveikslų galerijoje, praplėtė ekspozicines erdves, pasiūlė alternatyvų įėjimą į parodą, jautriai išdėliojo kūrinius erdvėje. Dirbti su juo buvo tikras malonumas. Negana to, sutikau daugybę įdomių, mano kolegų pasiūlytų, menininkų, apie kuriuos nebuvau girdėjusi prieš tai, tarp jų – ir su keliais įdomiais lietuvių menininkais, su kuriais norėčiau dirbti ateityje. Štai, pavyzdžiui, jau šią vasarą kuruoju Žilvino Lansbergo, su kuriuo susipažinau besilankydama Kaune žiemą, parodą Kunsthalėje Bratislavoje.
– Kokį dalyką visuomet pasiimate su savimi į kelionę, be paso ar dantų šepetėlio, ir kodėl?
– Keliaudama nuolat pasiimu vandens butelį. Man tai – vienas svarbiausių dalykų dar nuo paauglystės, kuomet vasaros atostogų metu keliaudavau po Europą stabdydama pakeleivingus automobilius. Dažniausiai keliaudavau prie jūros ir geriamasis vanduo man buvo itin svarbus. Visgi, turiu prisipažinti, kad man patinka filosofo Frédérico Groso, nuostabios knygos „A Phylosophy of Walking“ („Vaikščiojimo filosofija“) autoriaus, mintis, kad „kuo toliau ir ilgiau mes einam, tuo mažiau daiktų pasiimame su savimi“.
