Pasak parodos rengėjų, jubiliejinė nacionalinės premijos laureato, fotomenininko R.Požerskio fotografijų paroda nugramzdina į praėjusio amžiau 8–9 dešimtmečių gatvės gyvenimą bei leidžia jį pažinti iš arti. Kai kuriems parodos lankytojams nuotraukose užfiksuoti vaizdai primins vaikystę, jaunystę, kitiems – tėvų pasakojimų nuotrupas.
Romualdo Požerskio nuotr./Klaipėda. 1976 metai. Darbininkai |
Kaip pastebi menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas, neretai sunkus, bet „fotogeniškas“ gyvenimas išlieka tik fotografijose. R.Požerskis jį įamžino daugiau nei dešimtmetį plėtodamas Lietuvos senamiesčiams skirtą fotografijų ciklą ir fiksuodamas ten gyvenusių žmonių kasdienybę. Pastarojoje fotografas pastebėjo ne tik būdingus ano laikotarpio ženklus, bet ir apibendrintą svarbiausių žmogiškų išgyvenimų išraišką.
Romualdo Požerskio nuotr./Kaunas. 1975 metai. Vyras stotelėje. Vilnaus gatvė |
„Kaip tik todėl, žvelgiant į R.Požerskio darbus, atrodo, kad gyvenimas anuomet buvo prasmingas, o senamiesčiuose, kitaip nei blizgiuose šiandienos didmiesčiuose, buvo vietos žmonių individualumui. Gal dėl to kitokia, nei šiandieninė fotografų kūryba, atrodo ir pati tuometinė fotografija – teigianti žmogiškumą ir kartu verčianti jo ilgėtis tarsi nepasiekiamo idealo“, – teigia menotyrininkas.
Pasak jo, Kauno senamiestis R.Požerskio nuotraukose primena dinozaurų griaučius, žvelgdamas į mus kiekvienu savo šonkauliu.
„Tokio Kauno nebėra. Net keista, jog kadaise buvo. Dar keisčiau, kad šiame vaiduokliškame mieste gyventa žmonių. Mes visada pamirštame prieš mus gyvenusius žmones, atskaitos tašku laikydami save pačius. Fotografas juos prikelia, nors trumpam, vienam albumo puslapį verčiančios rankos mostui. Ir tas mostas tampa magiškas, savo magija prilygstantis fotografo žvilgsniui. Šis Kaunas labai intymus, beveik nepadoriai atviras. Apšepusios sienos su įvairių laikotarpių plytų atodangom, tarpuvartės, pro kurias buvo einama iš vieno rūko į kitą, surūdiję automobiliai, net šunys nuotraukose atrodo senamadiški, atsitiktiniai, ką tik atrišti nuo būdų. Visas socrealistinis dekadansas, kuriuo tik dabar įmanoma grožėtis,“ – pasakojo poetas Kęstutis Navakas.