Donaldas Kajokas – poetas, eseistas, prozininkas, 1999 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, vėliau – Literatūros muziejuje, „Nemuno“ žurnalo skyriaus redaktoriumi. Debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga „Žeme kaip viršūnėmis“. 1992 m. poetui paskirta Jotvingių premija, 1993 m. S.Nėries premija. 1995 m. Poezijos pavasario laureatas už knygą „Drabužėliais baltais“. 1998 m. įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinktinę „Meditacijos“. 2006 m. gavo „Vieno Lito“ premiją už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“. 2011 m. kūrybiškiausia metų knyga išrinkta D.Kajoko „Kurčiam asiliukui“.
Poeto kūryba versta į anglų, prancūzų, ispanų, vokiečių, rusų, lenkų, suomių, vengrų, gruzinų, ukrainiečių, latvių, slovėnų kalbas.
Pirmajame eilėraščių rinkinyje D.Kajoko poetinė kalba konkreti, daiktiška, neretai ironiška. Vėlesniuose poezija plėtojasi vakarietiškosios ir rytietiškosios tradicijų įtampų lauke. Poetas kartoja haiku struktūrą, rašo persiškus rubajatus, paraboliškus eilėraščius proza. Žymią poezijos dalį sudaro trumpi meditaciniai eilėraščiai, kurių autorius įsižiūri į gamtą, įsiklauso į save, jausdamas pasaulio vienovę ir harmoniją, patį įsižiūrėjimo į pasaulį džiaugsmą. Vaizdas trūkinėja, palikdamas vietos nuojautai, tylos pauzėms. Eseistikoje kalbama apie pasaulio vienovę, akimirkos trapų grožį, žmogaus buvimo pasaulyje prasmę, remiamasi ne tik savo įspūdžiais, bet ir plačiu filosofinės minties kontekstu.
„Gaudyti kuo grynesnę poetinę vibraciją“ – taip „Autoriaus žodyje“ („Meditacijos“) D.Kajokas apibrėžia svarbiausią principą. Ar galima sakyti – poetinį principą? Taip, nes ir mintis išauga iš galvojimo, kad pasaulyje veikia vibruojanti dvasinė energija, kad žmogus, nuolat tobulinantis save kaip instrumentą, yra jos pasiekiamas, užgaunamas“, – yra sakiusi Viktorija Daujotytė.
Įėjimas nemokamas. Informacija tel. (8–37) 22 31 44, www.kmn.lt
