Tapytoja Eglė Karpavičiūtė – nuosekli kultūros lauko tyrinėtoja. Jos kūriniai – vaizdiniai komentarai apie tapybą, istoriją, meno institucijas: muziejus, galerijas, parodines erdves. Menininkė stebi ir įamžina kultūros lauką bei jo pokyčius, kalba apie šiuolaikinę meno pateikimo specifiką ir vartojimo įpročius, tapytojo, menininko tapatybę, žiūrovo kaip meno vartotojo vaidmenį, jo (ir savo) tikėjimą bei abejonę paveikslu.
Parodoje pristatomas naujausias E.Karpavičiūtės darbų ciklas – anksčiau menininkės kurtos „Nutapytų ekspozicijų“ serijos tęsinys. Drobėse užfiksuotos žymiausios šiuolaikinio meno galerijų ir muziejų (Guggenheimo, Victorios Miro, Davidi Zwirnerio, Gagosiano ir kt.) erdvės, kuriose ji įterpia ir „eksponuoja“ savo kurtus paveikslus. Taip randasi fiktyvi jos kūrybinės biografijos dokumentacija, naikinanti ribas tarp fakto ir iliuzijos bei vis iš naujo patikrinanti tapybos ir tikrovės santykį. Tapyti atvaizdai tampa neįvykusių įvykių laikmenomis – ekspozicijos įvyksta ir yra įvietinamos tik drobės paviršiuje. Tad kūriniai, imituodami žvilgsnį atgal, veikia kaip laiko klastotės ir per vieną archajiškiausių meno formų – tapybą – yra suarchyvuojami kaip būties faktai.
Tapydama E.Karpavičiūtė pasitelkia retrospektyvizmo – gręžimosi į praeitį – strategiją. Atspirties tašku jai tampa praėjusio amžiaus antroje pusėje kilusios diskusijos apie tapybos „mirtį“, kuomet suabejota ilgą laiką menų hierarchijoje dominavusios dailės šakos autoritetu ir aktualumu naujai atsirandančių meno formų kontekste. Menininkė grįžta prie šios istorinės tapybos būsenos ir permąsto kritinį jos raidos momentą, darkart išgyvena egzistencines tapybos transformacijas, jos raiškos vystymosi stagnaciją ir atgimimą. Manipuliuodama įprasta laiko slinktimi, E. Karpavičiūtė perkuria tapybos istoriją, at(iš)rasdama alternatyvias jos kryptis. Jos paveikslai tampa monumentu tapybai – iliuziniam atvaizdų muziejui, kaskart steigiančiam būtas ir nebūtas jos praeitis dabartyje.
Eglė Karpavičiūtė (g. 1984) baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Surengė individualių parodų, dalyvavo dešimtyse grupinių parodų Lietuvoje ir svetur. Menininkės darbai eksponuoti prestižinėse meno institucijose (Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre Lietuvoje, Estijos meno muziejuje KUMU, Šveicarijos PasquArt šiuolaikinio meno centre ir kt.), kūrinių savo kolekcijoje turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus, „Lewben Art Foundation“.
2011 m. E.Karpavičiūtė pateko į prestižinio konkurso „The Sovereign European Art Prize“ finalą Stambule. 2013 m. menininkei skirta LR Kultūros ministerijos individuali valstybinė stipendija. 2015 m. E. Karpavičiūtė laimėjo pagrindinius prizus dviejuose tarptautiniuose konkursuose: „Premio Combat Pize 2015“ ir „Donkey Art Prize“. Dailininkė – daugkartinė konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkė ir publikos prizo laimėtoja.
