Penktadienio vakarą Parodų rūmuose du kūrėjai – dokumentinio kino režisierius Audrius Stonys ir saksofonininkas, multiinstrumentalistas Janas Maksimovičius – susitiks tam, kad, papildydami vienas kitą savosiomis raiškos priemonėmis, leistųsi į bendrą prisiminimų kelionę.
Kūrybinio dialogo metu persipins dviejų žanrų – kino ir muzikos – menas. Režisierius A. Stonys savąją gyvenimo istoriją atskleis per filmų, geriausiai atspindinčių kūrėjo kelią, tapusių kertiniais akmenimis ir suformavusių jį kaip režisierių, fragmentų koliažą. Savąją istoriją, tik jau ne vaizdais ar žodžiais, bet muzikos garsais, pasakos ir saksofonininkas bei kompozitorius J. Maksimovičius, žiūrovų akivaizdoje abiejų menininkų gyvenimo istorijas suausdamas į bendrą kino ir muzikos audinį.
Apie menininkus
Audrius Stonys (g. 1966) – Nacionalinės premijos laureatas, Europos kino akademijos tikrasis narys, „European Documentary Network“ narys. Po studijų Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) stažavosi Jono Meko kino antologijos archyve Niujorke (1989). Nuo pirmojo filmo „Atverti duris ateinančiam“ (1989), sekdamas lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, režisierius ėmė gilintis į tautos ir atskiro žmogaus būsenas, lūkesčius, nuotaikas. Vidinį neregių pasaulį atskleidžianti juosta „Neregių žemė“ (1992) pelnė Europos kino akademijos apdovanojimą „Felix“ kaip geriausias metų dokumentinis filmas. Savitu žvilgsniu į kasdienybę pasižymi ir vėlesni A. Stonio darbai: „Griuvėsių apaštalas“ (1993), „Skrajojimai mėlynam lauke“ (1996) ir kt. Vėlesniuose A. Stonio filmuose – „Ūkų ūkai“ (2006), „Varpas“ (2007), „Raminas“ (2011), „Kenotafas“ (2013), „Avinėlio vartai“ (2014) – mąstoma apie laiko slinktį, praeities atmintį, tikėjimą ir amžinybę. Filmas „Moteris ir ledynas“ (2016) – meditacija laiko ir gamtos temomis – buvo išrinktas geriausiu dokumentiniu filmu festivalyje „Kino pavasaris“ bei 2017 metais pelnė du „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus. 2018 m. kartu su latvių režisiere Kristīne Briede sukurtas naujausias filmas „Laiko tiltai“ – tai meditatyvi kinematografinė esė apie praėjusį laiką, kino poeziją ir poetus kine, baltiškojo poetinio kino tradicijas. Šanchajaus tarptautiniame festivalyje filmas pelnė pagrindinį apdovanojimą „Auksinė taurė“ už geriausią dokumentinį filmą, buvo išrinktas oficialiu Lietuvos kandidatu „Oskaro“ apdovanojimams.
Janas Maksimovičius (g. 1975) – vienas ryškiausių Lietuvos džiazo saksofonininkų, išsiskiriantis emocionaliu ir brandžiu muzikavimu, polistilistinės raiškos meistras, savitas kompozitorius, grupių lyderis bei pedagogas. Baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (Petro Vyšniausko klasė). Ne kartą buvo įvertintas įvairiuose konkursuose. Džiazo scenoje pasirodęs 1996 metais, nuo to laiko groja su daugeliu Lietuvos džiazo atlikėjų. Nuo 2002 m. J. Maksimovičius reiškiasi kaip kompozitorius, tarp jo kūrinių – Kompozicija sopraniniam saksofonui ir styginiam kvartetui (2005), muzika Psilikono teatro spektakliui „Išplėšk sielą“ (2012), kelios dešimtys džiazo pjesių, trys iš jų įtrauktos į lietuviškų džiazo temų rinkinį „Nuo bliuzo iki sutartinių“ (2013). J. Maksimovičius muzikuoja su savo grupėmis: trio, kvartetu, kvintetu „Riot“, groja solo, dalyvauja įvairiuose projektuose ne tik su džiazo, bet ir su akademinės muzikos atlikėjais.
