Į laiką galima žiūrėti ne tik kaip į upę. Galime pasinerti į jį kaip į ežerą, sujudinti dugno nuosėdas, pajusti ir suprasti protėvių patirtis ir pomėgius. Pabandykime užuosti dvaro bibliotekos kvapą. Pamatyti
popierių šūsnį ir dulkelių stulpą pro ne iki galo užtrauktas užuolaidas besiskverbiančiame saulės spindulyje. Viršutinėje knygų spintos lentynoje guli albumas. Galbūt tai klaipėdiečio Ernst Gustav
Julius Waldhauer (1814–1883) augalų albumas* (lot. flori legium)?
Albumo puslapiuose jis sukūrė subtilią augalų pasaulio realybę, botaniko svajonių išsipildymą – tų pačių genčių, bet retai gamtoje
kartu žaliuojantys, augalai pavaizduoti greta, o jų skirtumai tiksliai akcentuoti. Ir visi vešlūs, sveiki, pasipuošę pavieniais ar į žiedynus sutelktais žiedais, vaisiais. Tai – meilės augalams, kolekcininko
aistros ir dailininko talento liudytojas.
Kažkur netoliese rastume ir išsipūtusius aplankus su trapiais, patamsėjusiais, neišvaizdžiais sudžiovintais augalais, ant kai kurių etikečių užrašyta Flora des Kreises Memel (liet. Klaipėdos krašto
flora).
Visų pasaulio herbariumų pavyzdžius naikina laikas: graužia vabzdžiai, pernešant jie išsibarsto, sulūžta. Kartais – žūsta karo liepsnose. Bet tai, kas išlieka, – kelionių, šiltų vasaros dienų ir atradimo
džiaugsmo liudytojai.
Paimkime iš lentynos knygą odine nugarėle ir gotišku šriftu. Ar pastebėjote tą augalėlį ties 32 puslapiu?
Nežinomos rankos nuskintas jis džiūdamas paliko savo gyvenimo šešėlį knygos puslapiuose.
Tų šešėlių atspindžiai – parodoje eksponuojami Dovilės Dagienės lumen atspaudai iš Hugo Šojaus herbariumo.
Išėjus į angliškojo tipo dvaro parką mus pasitiktų klestėjimas: iš gėlynų virstančios rykštenės, rudbekijos, vilkdalgiai. Tikriausiai šie augalai – ir vazoje ant valgomojo stalo. Retai šienaujamoje parko gilumoje, po medžių grupėmis, Šyšos kanalo krantuose, – vietinių augalų grupės. Tų dienų pilnatvės įsivaizduojamas aidas – Kamilės Uždavinienės cianotipijos atspauduose, Emilijos Petrauskienės šlapio kolodijaus technika sukurtuose vilkdalgių portretuose.
Šiandien menamos dvaro bibliotekos jau nėra. Ir parko pievos bei gėlynai galbūt kitaip kvepia. Kas tikrai nekinta – mokytojo įtaka žmogaus gyvenime. Žinome, kad E. G. J. Waldhaueris Klaipėdoje mokė
vaikus gamtos mokslų ir, žinoma, botanikai savo pamokose skyrė daug dėmesio. Apie tai savo laiškuose yra liudijęs Šilutės dvarininkas, buvęs Waldhauerio mokinys Hugo Šojus. Jo mokyklinis gausiai augalų piešiniais iliustruotas sąsiuvinis** – šios įtakos liudytojas.
Filosofas Michael Marder teigia, kad kiekviena knyga su citatomis – lyg intelektualinis herbariumas, sausasis sodas (lot. hortus siccus), kuris padeda minčiai augti.
Citatos leidžia skaitytojui atrasti netikėtas jungtis, skirtingų autorių idėjos gali kalbėtis. Skaitytojas, panašiai kaip botanikas, išėmęs iš
herbariumo spintos tos pačios rūšies augalų aplanką lygina sustabdytas akimirkas iš skirtingų dešimtmečių, skirtingų geografinių lygiagrečių.
*Pflanzen-Atlas, enthaltend die Darstellung sämmtlicher in der Provinz Preussen vorkommenden, phanerogamischen Feldpflanzen, gezeichnet von Rector E. G. I. Waldhauer, Lehrer an der höhern Bürgerschule zu Memel. Saugomas VU bibliotekos rankraščių skyriuje, F98-364.
**Naturkunde-Heft von Hugo Scheu, Memel, 1857. Saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, F170-138.
Paroda veiks iki 2023 m. vasario 19 d.
