Marcinkevičius Vilmantas – tapytojas neoekspresionistas, išsiskiriantis neįprastu lietuviškąjai tapybos mokyklai koloritu. Mokėsi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, 1995 baigė Vilniaus dailės akademijoje.
Vilmantas bendradarbiauja su menininkais rengiant meno projektus Lietuvoje ir užsienyje, 1995–2005 dirbo galerijoje Vartai Vilniuje, buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Tapytojų sekcijos pirmininku. Nuo 1993 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Yra surengęs daugiau nei trisdešimt personalinių parodų Lietuvoje, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje. 2009 metais jis tapo nugalėtoju pasaulinio masto „Showdown“ konkurse, kuris vyko „Saatchi Gallery“ Londone. V. Marcinkevičius yra sėkmingo, jauniesiems kūrėjams skatinti skirto projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ iniciatorius.
Apžvelgiant menininko kūrybą, svarbu paminėti abstrakčią ir išraiškingą plastinę kalbą, kuri yra jo meninių ieškojimų pagrindas. Standartizuotas, metaforiškas, be perdėto dėmesio anatomijai vaizdavimas – esminis Vilmanto Marcinkevičiaus kūrybos bruožas. Dailininkas tapo figūrines kompozicijas, kuriose daugiausia vaizduojamos savitos mistifikuotos, erotizuotos būtybės. Erotika yra viena aktualiausių temų Vilmanto darbuose. Vaizduodamas nuogus kūnus, besiglėbesčiuojančias homoseksualias ir heteroseksualias poras, tapytojas tarsi kalba apie malonumo akimirkos / gyvenimo efemeriškumą.
V. Marcinkevičiaus tapymo maniera ekspresyvi, jam būdingos ryškios, aitrios spalvos bei kontrastingi jų deriniai. Išties, būtent koloritas yra pirminis niuansas, išskiriantis šį menininką iš kitų lietuvių tapytojų. Anot dailėtyrininkės prof. Ramintos Jurėnaitės, Vilmanto Marcinkevičiaus paveikslai – disonansas lietuviškos tapybos kontekste. Jie nutapyti ekspresyviai, bet ši ekspresija visai kitokia – veržli, groteskiška ir net agresyvi. Spontaniški, ekspresyvūs, vibruojantys potėpiai, sodrios spalvos; gyvenimo džiaugsmo, seksualumo, išdavystės, lytiškumo bei socialinės temos, gvildenamos jo darbuose, nepalieka abejingų – jo paveikslai emocingi ir paveikūs.
Parodoje „Neliesk daugiau mano širdies“ pristatomi naujausi Vilmanto Marcinkevičiaus tapybos ir spalvotos litografijos darbai, kurių siužetai nėra atsitiktiniai – jie lydi tapytoją jau daug metų (geidulingos moterys, sugrįžtančių draugų motyvas, guodžiančio angelo prisilietimas, etc.). Vilmanto kūryba yra atvira, kalbanti apie, atrodytų, kasdienius dalykus, tačiau, tapytojo gebėjimas suvadyti siužetą, kompoziciją, drobę, dažo nutekėjimą, potėpį, leidžia interpretuoti ir jausti paveikslą. Savo meistriškumo dėka, tapytojas sukuria emociškai stiprią aurą – kalba apie vienišumą, meilę, prisirišimą, draugystę, džiaugsmą, išdavystę, skausmą, socialinio „aš“ paiešką.
