Paklausta apie tai, kas įkvėpė parodą „Scenografo darbo stalas“, Guoda pastebi: „Spektaklį nuo žiūrovų skiria tarp salės ir scenos esantis elementas, vadinamas portalu. O už portalo – magiškas teatro pasaulis, kūrėjų vaizduotės vaisius. Čia įmanoma viskas: ir kad žmonės skraidytų, ir tarsi laiko mašina nusikelti į laikotarpį prieš kelis šimtus metų, ir kartu su personažais išgyventi jų dramas, matyti garsus ir girdėti vaizdus... Teatre susitinka visi menai, kurie, dar labiau nei po vieną, veikia žiūrovų jausmus. Režisierius, kompozitorius, dramaturgas, scenografas (teatro dailininkas) ir kiti kūrėjai – nematomi scenos žmonės, tačiau labai svarbūs, be kurių neįvyktų ta teatro magija. Esu viena jų, kuriu vaizdinių pasaulį spektakliuose. 2018 m. baigiau Scenografijos bakalauro, o 2021 m. magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Esu dar savo kelio pradžioje, tačiau scenografiją, kostiumus, vaizdo projekcijas, lėles jau kūriau Lietuvos ir užsienio teatrams. Teko dirbti su muzikiniais, lėlių ir dramos teatro spektakliais. Kurti scenografiją skirtingo žanro spektakliams man yra įdomu, nes tai netampa nuobodu, pavyzdžiui, operos spektakliui įkvėpimą suteikia pati muzika, jos ritmas, stilius, tad kuriu vaizdus ne tik pagal tai, kokia istorija parašyta librete, bet ir vaizdus, atspindinčius pačią muziką. Lėlių teatro spektakliuose dailininkui daug erdvės pasireikšti – čia kuriu istoriją vaizdais, lėlėms net nėra nebūtina kalbėti. Dramos teatro spektakliuose man svarbu gerbti dramaturgiją, ją pabrėžti ir sustiprinti vaizdais. Taip pat aš kuriu ir savo asmeninius vizualiuosius performansus, o nuo 2018 m. dirbu su vaikais, vedu savo specialybės paskaitas ir užsiėmimus, stovyklas Šeimos teatro studijoje.
Scenografija man yra kur kas giliau nei pjesės iliustracija ar spektaklio perkėlimas į aktualizuotą erdvę, tai, visų pirma, yra kūryba, vaizduotė, turi būti įdomu, atitraukti nuo kasdienybės, pakylėti. Spektaklis yra kūrybinis procesas, kuris vyksta ne tik ant scenos, bet ir žiūrovo galvoje. Žiūrovas įtraukiamas į spektaklį, kai yra kažkas nutylėta, kai scenoje pastatomas ne visas namas, o tik langas, sijos ar siena iš lentų, priklausiusių tam namui, ne aktorius, apsirengęs istorinio kostiumo pilna rekonstrukcija, o išradingas kostiumas tik su keliomis stilizuotomis laikotarpio detalėmis. Taip žiūrovas likusį vaizdą susikuria galvoje, o atmosfera veikia labiau, kai vaizde atsiranda paslaptis. Menas, teatras turi būti stiprus ir paveikti žiūrovų sielą, norint perduoti žinutę. Man daug svarbiau žiūrovus panardinti į tam tikrą nuotaiką, atmosferą, sukurti terpę, kuri atspindėtų spektaklio bendrą atmosferą, galbūt laikotarpį, keltų kažkokį jausmą. Taip pat siekiu vizualiai, metaforiškai scenografijoje atspindėti pagrindinę spektaklio mintį. O dar įdomiau, jeigu įvyksta dekoracijų ar šviesų pokyčiai, scenografijos transformacija ir dėl vaizdų atsiskleidžia dar daugiau minčių, idėjų, jausmų.
Taigi, spektaklis be scenografijos – tik nyki, tuščia, juoda erdvė. Vis dėlto, o kaipgi kuriama scenografija? Šios parodos tikslas ir yra atskleisti procesus, kaip gimsta vaizdas teatre. Kaip atrodo kūrybinis scenografo darbo stalas, ir kaip skirtingų spektaklių scenografijoje skleidžiasi idėjos, muzika, atmosfera, materijoje atgimsta personažai. Kviečiame mažuosius ir didžiuosius teatro gerbėjus pamatyti, kaip nuo scenografo minties, pirmo taško popieriaus lape gimsta pasauliai“, – mintimis dalijasi parodos autorė G. Korsakaitė.
Paroda Klaipėdos lėlių teatre veiks iki balandžio 21 d. Parodą galima aplankyti Klaipėdos lėlių teatro darbo metu. Tiek parodos atidarymas, tiek lankymas nemokamas.
