Apie nykstančią ypatingo kruopštumo reikalaujančią meno rūšį, kasdienybės pavojus ir detektyvus lankytojams pasakos Vilnių aplankysiantys švedų kūrėjai Eva Eriksson, Kristina Enhörning, Per-Anders Hübner ir lietuvė Dalia Lopez Madrona. Svečiai pristatys vertingą, tarptautinio įvertinimo sulaukusią parodą „Meninė Švedijos knygrišyba Nobelio literatūros premijos laureatu tema“. Pristatomuose darbuose klasikiniai kūriniai įgauna visiškai naują pavidalą. Šioms vienetinėms rankų darbo knygoms įrišti naudojamos įvairiausios technikos nuo seniausių tradicinės knygrišybos laikų iki šių dienų lazerinių naujovių.
Nekasdienės profesijos užkulsius atskleidžia skandinavų ir šveicarų knygrišystės tradicijas išgvildenusi, tarptautinių knygrišybos parodų dalyvė ir laureatė Dalia Lopez Madrona.
– Kada ir kaip susidomėjote knygryšyba? Kas jums padarė didžiausią įtaką kūrybiniame kelyje?
– Rašytinė kalba mane žavėjo visais laikais, žodinės išraiškos neišsenkama galia pavergė mane ir įskiepijo didžiulę pagarbą knygoms. Knygrišystė ir knygų restauravimas – mano antroji profesija, kurios išmokau emigracijoje. Bet viskas prasidėjo anksčiau – 1979-aisiais, dar studijuodama teatro režisūrą Vilniuje, užklydau į Domininkonų gatvėje buvusį Antikvariatą ir nusipirkau N. N. Masok knygą ”Buchbinden als Hobby” (“Knygrišyba kaip hobis”). Anuomet 4,50 rub. studentei buvo nemaža suma, nes knygos užsienio kalbomis tais laikais buvo reta prabanga. Nemokėjau skaityti vokiškai, tačiau knyga buvo gausiai iliustruota ir aš iš paveikslėlių mėginau suvokti knygos įrišimo būdus. Tada dar nenujaučiau, kad po 20 metų, jau atvykus į Švediją ši knyga taps pagrindiniu knygrišybos pradžiamoksliu. Nemažą įtaką man padarė darbas dailės galerijoje Kėdainiuose bei čia gyvenusi odininkė Virginija Ligeikienė, turėjusi puikias dirbtuves, į kurias dažnai užklysdavau. Tuomet man atrodė nesuvokiama kaip įmanoma knygai suteikti tokią viliojančiai patrauklią išvaizdą. Dirbtuvėse kvepėjo oda, kava, tvyrojo meniška atmosfera, o gausybė nesuprantamų įrankių ir senovinių presų mane tiesiog užbūrė. Norėjosi apžiūrinėti visus knygų kampus, suvokti kaip atspausdinami užrašai, kaip padaryti marmuruoti knygų priešlapiai, kaip dažomos ir dekoruojamos odos. Tai įkvėpė įrišti pirmąją odinę knygą, skirtą Rotušės dailės galerijos svečių atsiliepimams. Dėl vertingų istorinių įrašų ji iki šiol saugoma Kėdainių krašto muziejuje.
Šių metų knygų mugėje pirmą kartą pristatysime meninę knygrišybą iš Švedijos
Vėliau man teko mokytis pas švedų, šveicarų, vokiečių, danų ir prancūzų knygrišybos meistrus: daną Henning Madsen bei vokietį Bernd Spanowsky. Vėliau Leksando mieste, įsikūrus specialiai knygrišiams skirtai mokymo programai 6 metus dirbau pameistre ir buvau mokine pas šiandieninį kolegą knygrišybos meistrą Per-Anders Hübner, su kuriuo ir pradėjome dalyvauti parodose. Šiuo metu esu beveik 400 m. menančios Švedijos knygrišių asociacijos narė. Tai bene seniausia amatų asociacija Europoje.
– Kokie projektai jums įdomiausi?
– Įdomiausia dirbti su naujai išleista, atspausdinta medžiaga, tačiau, tik labai retos leidyklos šiandien gali sau leisti užsakyti bibliofilinius knygų įrišus. Pagrindiniai mano klientai yra privatūs užsakovai, kuriems restauruoju jų pamėgtas knygas, tačiau turiu ir keletą užsakovų, meninės knygrišybos kolekcionierių. Norėčiau išskirti buvusį Volvo personalo direktorių Jarl Hellichius, kuris kasmet man suteikia galimybę dirbti su įžymių švedų dailinikų dailės kūriniais ir užsako sukurti vienetines bibliofilines knygas. Tokius klientus, aišku labiausiai vertinu, nes jų dėka galiu tobulėti ir eksperimentuoti. Knygų įrišimai rankomis, deja, jau nykstanti tradicija.
– Ką lankytojai išvys Vilniaus Knygų mugėje?
– Kartu su Švedijos menininkais Eva Eriksson, Kristina Enhörning ir mano mokytoju Per-Anders Hübner knygų mugėje žadame pristatyti dalį savo knygrišybos kūrinių, kurie buvo eksponuojami Nobelio muziejuje Stokholme nuo 2005 iki 2014 metų. Kasmet, o nuo šių metų – kas antrais metais, lapkričio mėnesį paskelbus naujųjų literatūros premijų laureatus,knygrišių asociacija susisiekia su leidykla išleidusia literatūros premijos laureato knygas ir prašo palikti apie porą šimtų neįrištų knygų, kurių lapai dar nebūna susiūti arba suklijuoti. Mes, asociacijos nariai, tturime galimybę įsigyti ir įrišti planuojamai metų parodai. Į Švediją atvykus Nobelio premijos laureatams, jie prašomi knygose palikti savo autografus, taip knygrišių sukurtos ir įrištos knygos įgyja bibliofilinę vertę.
Pradžioje laureatų knygas rišdavo vien švedų knygrišių asociacijos nariai. Vėliau ėmėme kviesti kolegas knygrišius iš tos šalies, kuriai atstovauja metinis literatūros premijos laureatas. 2013 metais, kai premija buvo paskirta švedų poetui Tomui Transtriomeriui, į knygrišybos parodą Nobelio muziejuje pasikvietėme knygrišius iš viso pasaulio. Tuomet dalyvavo ir keli knygrišiai iš Lietuvos. Šiais metais įrišome Alice Munro ir Mo Yan knygas, tad pasikvietėme kolegas iš Amerikos ir Kinijos.
Šių metų knygų mugėje pirmą kartą pristatysime meninę knygrišybą iš Švedijos: kūrinius iš svarbiausių Švedijos knygrišių asociacijos vykdomų projektų, Nobelio muziejuje organizuojamų literatūros premijos laureatų knygų parodų, bei kitus pavyzdžius iš tarptautinių projektų. Žinoma, lankytojai išvys tik mažą dalelę to, ką galėtume parodyti.
– Kaip kelionei į Vilnių pavyko įkalbinti garsius kolegas?
– 2007 ir 2010 metais kartu su Per-Anders Hübner jau lankėmės Vilniuje, kai buvo surengtos tarptautinės knygrišybos parodos Arkos ir Pamėkalnio galerijose. 2010-aisiais mūsų su Per-Anders laukė maloni staigmena – abu laimėjome prizus, tarptautinėje knygrišių parodoje. Tuomet buvau tik pradėjusi savo knygrišės karjerą ir tai, kad buvome įvertinti kone lygiaverčiai mano tėvynėje buvo labai svarbus paskatinimas. Už šių metų viešnagę turėčiau padėkoti Per-Anders, nes jo svarūs, teigiami atsiliepimai ir prisiminimai apie Lietuvą suviliojo ir kitus kolegas kelionei į Vilnių. Prieš porą mėnesių sukvietus švedų knygrišius pusryčiams mano dirbtuvėje, pristačiau pasiūlymą sudalyvauti Vilniaus knygų mugėje ir buvau daug pasiruošusi kalbėti apie tai kaip puiku mano gimtinėje, tačiau Per-Anders mane pertraukė pasakydamas, kad nesivarginčiau įkalbinėdama, nes jis gali paliudyti, kad Vilniuje viskas fantastiška ir mes būtinai turime ten keliauti! Taip prie mūsų prisijungė knygrišės Eva Eriksson, Kristina Enhörning ir rašytoja, žurnalistė Angelica Ahlefeld – Lauvrig. Labai džiaugiuosi būtent tokia kompanija, nes šie žmonės patys energingiausi ir produktyviausi knygrišiai ir restauratoriai Švedijos pietuose. Man didelė garbė ruošti ir pristatyti parodą Vilniuje kartu su iškiliausiais švedų knygrišiais.
– Ar knygrišio darbas turi detektyvo elementų?
– Knygrišiai yra kasdienio detektyvo dalyviai, galbūt iš dalies sulygintini su Umberto Eco romanų herojais. Tačiau būti knygrišiu šiandien yra reta ir tai skiriasi nuo senųjų laikų klestinčių šio seno amato verslininkų, kurių įmonės garbingai egzistavo ir buvo perduodamos iš kartos į kartą.
Šiame darbe tikrai netrūksta kriminaliniams romanams būdingos įtampos. Dirbame su aštriais peiliais, giljotinomis, karštais ir sunkiais presais ir smailiais aštriais įrankiais, nuolatos vejamės laiką. Knygai įrišti ir suformuoti jos išvaizdą, reikia daug laiko, kartais net viso mėnesio darbo. Daugelio knygos apdailos momentų neįmanoma paskubinti, tai gali priminti Viduramžius, kuomet knygos buvo perrašomos ranka. Kasdienė kova su laiku, manau gerai pažįstama būsena daugeliui mano kolegų.
