2021 02 01 /14:20

Kolegos prisimena J.Gricių: mokytojas, geriausias draugas ir globėjas

Pirmadienį paskelbus, kad netekome kino operatorių tėvu vadinamo Jono Griciaus, kolegos prisimena jį kaip mokytoją, draugą.
Jonas Gricius
Jonas Gricius / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

Kino operatorius, nacionalinės premijos laureatas Janas V. Tomaševičius pasakojo, kad J.Gricius – jo „mokytojas ir geriausias draugas“.

„Jis jau kūrė kiną, o aš pas jį dirbau asistentu. Jis mane globojo, nepaleido iš akiračio ir viską žinojo. Paskui jis dėstė akademijoje, iš kur išėjo jo daugybė mokinių, kurie iki šiol puikiai filmuoja“, – teigė.

Jeigu jis pažadėdavo, tai visada laikydavosi savo žodžio, prisiminė J.V.Tomaševičius. Pašnekovas prisiminė situaciją, kai jam pasiūlė kurti filmą ir jis ėjo klausti J.Griciaus patarimo. „Jis sakė – Jonai, imk! Nes kito karto gali ir nebūti. Kai aš filmavau, jis visą laiką saugojo, žiūrėjo, padėjo dirbti su medžiaga.“

Wikipedia nuotr./Janas Vitoldas Tomaševičius
Wikipedia nuotr./Janas Vitoldas Tomaševičius

S.Kairys: „Lietuva neteko išties talentingo, profesionalaus ir meistriško kino operatoriaus“

Užuojautą išreiškė ir Kultūros ministerija:

„J.Gricius, dirbęs su geriausiais lietuvių režisieriais, daugiau kaip keturis dešimtmečius atidavė save kinui – iš to gimė į Lietuvos kinematografijos aukso fondą įeinantys filmai. Jonas Gricius sukūrė ne tik Lietuvos kino poetikos pagrindus, bet ir visą gyvenimą laikėsi aukščiausių savo profesijos standartų.

Tiek buvę operatoriaus mokiniai, tiek jaunieji kino kūrėjai siekia tų aukštumų, į kurias maestro iškėlė kino meną. Lietuva neteko išties talentingo, profesionalaus ir meistriško kino operatoriaus, kurio darbuose užfiksuotas laikui nepavaldus kino menas“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Simonas Kairys
Luko Balandžio / 15min nuotr./Simonas Kairys

R.Oginskaitė: jis buvo ir puikus rašytojas

Kino kritikė, žurnalistė ir rašytoja Rūta Oginskaitė sako, kad prisiminimai apie J.Gricių yra patys nuostabiausi.

„Bendravome daug kartų. Visada, kai tik tekdavo rašyti apie kino istoriją, jis būdavo pats įdomiausias ir dosniausias pašnekovas. Dosniausias įvairiomis prasmėmis – pasikalbėjusi su juo, išeidavau apsvaigusi iš laimės. Jis svetingas žmogus. Gera prisiminti“, – sakė R.Oginskaitė.

Karjerą kine J.Gricius pradėjo 1952 metais – tada buvo nufilmuotas pirmasis jo filmas.

„Gricius į kino studiją atėjo tais laikais, kai čia veikė daug iš kitų sovietų sąjungos studijų išmestų rusakalbių amatininkų. O Gricius kartu su Žalakevičiumi, Vabalu, Žebriūnu buvo vieni pirmųjų lietuvių kino profesionalų“, – sakė R.Oginskaitė.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rūta Oginskaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Rūta Oginskaitė

J.Gricius buvo ne tik kino operatorius, tačiau ir geras rašytojas – jau pasitraukęs iš kino jis rašė prisiminimus: „Yra labai puiki Griciaus knyga „Prisiminimai“. Daug iš jos citavau savo knygoje apie Žebriūną.“

J.Griciaus filmuotas novelių filmas „Gyvieji didvyriai“ tapo pripažintas tarptautiniu mastu. Tarp jo darbų – Raimondo Vabalo „Žingsniai naktį“ (1962) bei „Laiptai į dangų“ (1966), Arūno Žebriūno „Paskutinė atostogų diena“ (1965), Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) ir kiti.

Griciaus talentą įvertino ir vienas žymiausių sovietų sąjungos režisierių Grigorijus Kozincevas, pakvietęs jį į kino studiją „Lenfilm“, kur J.Gricius 1957 metais filmavo „Donkichotą“, o 1964 metais – „Hamletą“.

Vienas iš kino operatoriaus nuotykių – konfliktas su aktore Elizabet Teilor. 1976 metais J.Gricius filmavo SSSR ir JAV draugystę turėjusį atspindėti filmą „Žydroji paukštė“ (rež. Dž.Kiukoras, F.Jangas), o žinoma aktorė jame vaidino motiną.

„O norėjo atrodyti kaip Kleopatra. Ir Gricius atsisakė filmuoti. Buvo didžiausias konfliktas. Visi Griciaus nuotykiai, filmavimai yra aprašyti jo knygose. Ten ir kino užkulisiai, ir kūrybos procesas. Taip pat kino studijos amosfera, papročiai“, – pasakojo R.Oginskaitė.

J.Gricius iš kino pasaulio pasitraukė nepriklausomybės pradžioje, kaip ir kiti to meto profesionalai.

Tai savo knygoje „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ taip pat aprašo R.Oginskaitė. Tai buvo sunkus laikas šiems Lietuvos kino grandams – lietuviškam kinui nebuvo skiriamas finansavimas, keitėsi ir pats kinas, atsirado įvairūs prodiuseriai, todėl prisitaikyti prie naujo laikmečio buvo sudėtinga.

G.Nausėda: „Tai išskirtinis Lietuvos kultūros fenomenas“

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat pareiškė užuojautą.

„J.Gricių atminsime kaip kino meno ir estetikos virtuozą, reikšmingai prisidėjusį prie lietuviškojo kino mokyklos plėtotės, papildžiusį lietuviškosios kinematografijos aukso aruodą. Jo gyvenimas ir kūrybinė veikla – tai išskirtinis Lietuvos kultūros fenomenas“, – teigė šalies vadovas.

J.Gricius sukūrė daugybės lietuviško kino klasika tapusių filmų estetiką, vieni iš ryškiausių – tai „Niekas nenorėjo mirti“, „Paskutinė atostogų diena“ ar „Kelionė į rojų“. Daugelį metų skyręs pedagoginiam darbui, dėstęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis išugdė naują Lietuvos kino operatorių kartą. Jis taip pat yra parašęs keletą autobiografinių knygų, išvertęs kūrinių apie filmavimo meną.

Prezidentas reiškia nuoširdžią užuojautą J.Griciaus artimiesiems, Lietuvos kino bendruomenei ir jo kūrybos gerbėjams.

R.Paukštytė: jis – neabejotinai viena pirmųjų kino asmenybių

Kino kritikė Rasa Paukštytė sako, kad Jonas Gricius visų pirma yra lietuviškosios kino operatorių mokyklos sinonimas. Ir, žinoma, neabejotinai viena pirmųjų kino asmenybių – su jo vardu yra siejama lietuviškos kino mokyklos pradžia.

Jis nufilmavo A.Žebriūno ir H.Šablevičiaus novelę „Paskutinis šūvis“, kuri pelnė daugybę pagyrų, prizus ir išgarsino gimstančią profesionalaus lietuvių poetinio kino kryptį. Be Griciaus meistriškumo neįsivaizduojamas poetinio kino gimimas Lietuvoje.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kino kritikė Rasa Paukštytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kino kritikė Rasa Paukštytė

Septintajame dešimtmetyje, kuris vadinamas auksiniu lietuviško kino dešimtmečiu, Jonui Griciui priklauso turbūt ryškiausi kino įvaizdžiai, susiję su bandymais išreikšti, įvaizdinti lietuviškumo ir lietuviškosios kino kultūros tapatybę.

Ekspresyvus, dinamiškas važiavimas per pelkynus R.Vabalo „Laiptuose į dangų“, mitologinės erdvės V.Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, Vika telefono būdelėje iš A.Žebriūno „Paskutinės atostogų dienos“. „Tai yra įsimintiniausi to dešimtmečio kadrai“, – kalbėjo R.Paukštytė.

R.Paukštytė J.Gricių prisimena kaip puikų ir išmintingą pašnekovą, kuris labai noriai, dosniai ir atvirai dalijosi prisiminimais.

J.Gricius kine dirbo nuosekliai, o be jo lietuviškas kinas nėra įsivaizduojamas: „Niekada nepamiršiu jo replikos ir tam tikros siunčiamos žinutės. Jis sakė, kad gerasis mūsų dešimtmetis pasibaigė tada, kai Lietuvos kino studijoje visi pradėjo karą ir intrigas dėl to, kam turi atitekti teisė kurti filmą.“

I.Šimonytė: „Savo neįkainojamą patirtį menininkas perdavė daugeliui mokinių“

Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė reiškia nuoširdžią užjautą:

„Netekome legendinio kino operatoriaus, žmogaus, kurio talentas garsina Lietuvos kino meną tiek šalyje, tiek pasaulyje. Savo neįkainojamą patirtį menininkas perdavė daugeliui mokinių. Jie tęsia Mokytojo tradicijas – kuria aukščiausią vizualinę kino kultūrą. Dėl J.Griciaus mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą jo artimiesiems, bičiuliams ir visos Lietuvos kino šeimos nariams“, – sakoma premjerės užuojautoje.

LRV spaudos tarnyba/I.Šimonytė
LRV spaudos tarnyba/I.Šimonytė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais