„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kolekcininkas R.Valiūnas: žmonėms reikia meno, nes taip jie taps geresni

Nėra taip svarbu, kokiu kultūros lygiu pasižymi tūkstantis labiausiai išsilavinusių žmonių. Daug svarbiau – kokie kultūriškai išprusę likę du milijonai, kuriantys šalies atmosferą, portalui LRT.lt sako verslo teisininkas, meno mecenatas, kolekcininkas Rolandas Valiūnas. Kaip teigia jis, Lietuvos visuomenė pernelyg agresyvi, tai sumažintų geresnis kultūrinis patyrimas: „Liaudžiai reikia meno, nes taip ji tampa geresne. Per prievartą meno neįkiši, bet visa tai – procesas.“
Rolandas Valiūnas
Rolandas Valiūnas / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

– Kokia buvo jūsų pradžia prieš tampant kolekcininku? Kaip susidomėjote menu?

– Sunku atsakyti. Dar būdamas vaikas lankiau Kapsuko vaikų dailės mokyklą. Nežinau, ar tai buvo susidomėjimas. Aiškesnis proveržis įvyko maždaug 2000 m., kai namuose ant sienų jau kabėjo paveikslai, dizaino klausimas buvo išspręstas, bet mano alkis išliko ir kilo tik dar didesnis noras įsigyti paveikslų.

Tuomet dar tikrai nežinojau, kuria kryptimi nueisiu. Tačiau kaip vieną įkvepiančių dalykų prisimenu apsilankymą Havajuose. Ten, laukdamas žmonos ir vaikų, užėjau į antikvarinę parduotuvę, o joje dirbusi moteris paklausė, iš kur esu. Tuomet ant stalo padėjo man LDK žemėlapį. Žinoma, aš jį įsigijau. Vėliau Lietuvoje sulaukiau pasiūlymo pirkti žemėlapių kolekciją ir vėl susigundžiau.

Laikui bėgant ėmiau domėtis graviūromis, grafika, lituanistinėmis knygomis, leistomis iki spaudos draudimo pabaigos, ir kitais dalykai. Kas tie kiti dalykai? Pavyzdžiui, porceliano dirbiniai, ant kurių yra Vytis. Viskas, kas susiję su istorine Lietuva, bet ne šių dienų Lietuva, apribota valstybinėmis sienomis.

– Tai senieji Lietuvos žemėlapiai – startas?

– Manau, kad nebuvo kažkokio vieno daikto. Mano pirmasis susilietimas su kolekcininkų pasauliu įvyko, kai kolega nusivežė mane pas garsiausią visų laikų Lietuvos kolekcininką Edmundą Armošką. Tuomet išvydau tikrą kolekcininko šventovę, tai padarė man milžinišką įspūdį. E. Armoška leido man išsirinkti kelis darbus ir, galima sakyti, tai buvo pirmieji rimti meno kūriniai, kuriuos nusipirkau.

– Ar įsigydamas kūrinius remiatės savo skoniu? Gal konsultuojatės su menotyrininkais?

– Kiekvienas žmogus vienas sritis išmano geriau, kitas mažiau. Yra dailininkų, į kurių darbus žiūrėdamas matau, kad tai puiku, atlikta labai gerai. Kalbant apie šiuolaikinį meną, pripažįstu, kad nesu toks pasitikintis savimi ir menotyrininko patarimas man daug reiškia. Tačiau tikrai neperku darbo, kuris man nepatinka, nors kažkas taip pataria.

– Ar meno kolekcionavimas – turtingų žmonių reikalas?

– Pats kolekcionavimas yra skirtas kiekvienam. Augau mokytojų šeimoje, kuri tikrai nebuvo labiausiai pasiturinti, tačiau tai nesutrukdė man kolekcionuoti pašto ženklus. Žinoma, visada renkiesi, ką kolekcionuoti. Meno rūšys taip pat įvairios – pavyzdžiui, plakatai yra svarbi meno rūšis. Jei viską lemtų pinigai, turėčiau sėdėti ir nervintis, nes vakar neįsigijau Renuaro kūrinio.

– Žvelgiate į savo kolekciją kaip į finansiškai brangius objektus, o gal jie jums svarbūs ir emociškai?

– Svarbūs keli dalykai. Taip, kai kurie paveikslai turi milžinišką emocinį užtaisą, kai kurie – mažesnį. Požiūris į paveikslus su laiku keičiasi. Savo paveikslus aš reitinguoju. Pirma rūšis yra aukso fondas, po to – puikūs, geri paveikslai ir pan.

Tačiau mano motyvacija kitokia. Ji prasidėjo nuo žemėlapių ir stiprėjo su kiekvienu žingsniu. Paaiškinsiu tai. Kuo daugiau kolekcionuoji, tuo daugiau domiesi istorija. Kuo daugiau domiesi istorija, tuo geriau suvoki, kas buvo praeityje.

Nuo 1655 m., kai Vilnius pirmą kartą buvo užimtas Maskvos kariuomenės, vertybės iš sostinės tik iškeliaudavo. Aš pamaniau, kad, nepaisant visko, jos turėtų būti čia. Ir žemėlapiai, ir visa kita – graviūros, knygos, sidabro taurės... Po truputį mane apėmė misija, o gal manija, sugrąžinti visa tai atgal. Tai ir stengiuosi daryti.

– Kokia Lietuvos kolekcininkų bendruomenė?

– Yra nedaug žmonių, kolekcionuojančių taip neprotingai plačiai, kaip aš. Dažniausiai jie pasirenka. Pavyzdžiui, kai kurie kolekcionuoja tik knygas. Taigi knygų kolekcininkų bendruomenė Lietuvoje yra, ir ji visai nemaža. Kalbant apie paveikslų kolekcininkus, reikia atskirti tarybinių laikų kolekcininkus nuo jaunesnių (nebūtinai amžiumi). Senieji laikosi kiek atokiau nuo jaunesnių.

Taigi tų jaunesnių ir rimtų paveikslų kolekcininkų Lietuvoje gal kokie šeši septyni. Žinoma, mes tarpusavyje bendraujame, mums įdomu. Su kai kuriais susipažinau, kai jie jau buvo kolekcininkai, bet buvo ir tokių, kuriuos pažinojau iki pasirinkimo tuo užsiimti.

– Kada žmogų jau galima vadinti kolekcininku?

– Juokauju, kad toks žmogus turi turėti daugiau paveikslų nei telpa ant namų sienų.

– Kas jus žavi Lietuvos mene?

– Jis labai įvairus. Vienokie yra XIX a. pab. darbai, kitokie – XX a. Jei pažvelgtume į tarpukario Kauno ir Vilniaus mokyklas, pamatytume, kad jos taip pat skiriasi. Išeiviai – dar kitokie, žydų dailininkai irgi turi aiškų skirtumą. Man patinka ta stilių, temų įvairovė.

– Ar lankotės sostinėje vykstančiose parodose? Kaip vertinate mūsų kultūrinį gyvenimą?

– Taip, nueinu į kone kiekvieną naują parodą. Ne viskas gerai, bet kas aš toks, kad kritikuočiau muziejininkus. Be abejo, kultūrinis gyvenimas galėtų būti gerokai greitesnis. Mes neturime parodų, kokios vyksta užsienyje, tam trūksta pinigų.

Kaip tai vyksta? Arba tu moki pinigus ir skoliniesi darbus, arba turi ką duoti pats, tuomet duoda tau. Tai mūsų problema – neturime daug pasaulinio garso dailininkų. Kai neturime, ką duoti, nieko ir negauname. Tuomet belieka gauti už pinigus, bet jų taip pat neturime. Taip negalime surengti pasaulinio lygio parodų, kokios vyksta kitose šalyse.

Reikia paminėti ir patį miesto vaizdą. Neseniai grįžau iš Oslo. Pagal Oslo standartus, Vilniuje skulptūrų beveik nėra. Nuėjau į vieną Norvegijos sostinės parką ir ten, faktiškai nesaugomoje teritorijoje, galima pamatyti Rodeno skulptūras. Pamaniau – kaip gali taip būti, kad jų niekas nenuniokojo? Manau, Vilniuje tikrai turime ką veikti.

Ar mūsų sostinėje yra Vytauto Didžiojo skulptūra? Jei neturime net didžiojo kunigaikščio, gyvenusio Vilniuje, reiškia, kad jų neprisimename. Mano nuomone, ir savivaldybės, ir verslas turėtų prie to stipriai prisidėti.

Yra žmonių sakančių, kad Vlado Urbanavičiaus skulptūra Neries pakrantėje baisi. Jei vadovaujamės tokia logika, tai nežinau, kodėl daugybė įvairių darbų stovi Niujorko MOMA ar Londono muziejuose. Ar mes tokie protingi, o vakariečiai – tokie kvaili, nesupranta meno, todėl talpina baisius dalykus muziejuose? Meno reikia visokiausio. Aišku, yra ribos. Tačiau kai teigiama, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptūra baisi, gal problema tai sakančiame žmoguje? Gal jo fantazija tiesiog ribota?

– Ką manote apie lietuvių kultūrinį išprusimą?

– Net jei prisiminsime tarybinius laikus, kultūros visada buvo, bent jau Vilniuje. Buvo teatras, opera, knygos, tik reikia atmesti ten pasitaikiusius ideologinius atspalvius. Nemanau, kad kultūra Lietuvoje buvo prasto lygio. Žinoma, nesame turtinga valstybė, negalime sau leisti tam tikrų dalykų. Esame netekę daugybės meno kūrinių ir būtų tikrai gerai, jei Vilniuje stovėtų šiuolaikinio meno muziejus ir rodytume pasaulinio lygio kūrėjų darbus.

Žmonės, kurie keliauja į Paryžių, Niujorką, Londoną ir kitus miestus, net tą pačią Varšuvą, gali pamatyti tokias parodas. Tačiau reikia kalbėti apie žmones, kurie tokios galimybės neturi. Juk ne taip svarbu, kaip labiausiai kultūriškai išsilavinęs tūkstantis žmonių. Svarbiau, kokie yra likę du milijonai, nes jie kuria aplink save tam tikrą atmosferą.

Kultūra – ne elito, o visos visuomenės klausimas. Reikia pripažinti, kad mūsų visuomenė pernelyg agresyvi, ypač jei palygintume ją su Vakarų šalimis. Manau, kad geresnis kultūrinis patyrimas leistų tą agresiją sumažinti. Žmonėms reikia meno, nes taip jie tampa geresni. Per prievartą meno neįsiūlysi, bet visa tai – procesas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs