Charizmatiškoji dainininkė Giedrė Kilčiauskienė drauge su jai talkinančiais džiazo meistrais, prisipažįsta esantys neabejingi bosanovai. Ir nors jos karaliavimo „era“ – tik šešeri metai, tačiau to užteko, kad brazilų sambos ritmas bei džiazinė išmonė užkariautų visą pasaulį.
Meilės įkvėptų brazilų dainų grožiui atskleisti ypatingai tinka lankstus, paslaptingas Giedrės Kilčauskienės balsas, apsuptas tobulos insturmentinės palydos: ažūrinių Eduardo Armono gitaros pasažų, harmoningo Andrejaus Polevikovo klavišinių instrumentų pritarimo, užkrečiančių Dariaus Rudžio mušamųjų instrumentų ritmų bei aksominio Vyčio Nivinsko kontraboso garso.
Šį stilių išrado Antonio Carlos Jobim, Vinicius de Moraes ir Joao Gilberto, supratę, jog nauja jų sambos traktuotė yra kur kas daugiau nei brazilų muzika. Tad pasiūlė jai kitą vardą – bosanova. Naujuoju stiliumi suskambo fantastinis brazilų, amerikiečių bei europiečių muzikinių patirčių lydinys, akimirksniu radęs vietą klausytojų širdyse. Visi klausėsi bosanovos, o naujuosius neįprasto ritmo kūrinius į savo repertuarą mielai įtraukdavo tokie to meto estrados milžinai kaip Ella Fitzgerald bei Frankas Sinatra.
Egzotiškoji naujovė virto tikra muzikos sensacija, perversmu, atvėrusiu dar negirdėtą ir nepažintą grožį. 1965 metais Stan Getz ir Joao Gilberto albumas „The Girl from Ipanema“ buvo apdovanotas Grammy kaip geriausias metų įrašas. Tai buvo pirmasis ir iki pat 2008 metų vienintelis atvejis, kai geriausiu metų įrašu buvo paskelbtas džiazo albumas.
Dar ir šiandien bosanova neprarado galios sužadinti širdyje šilčiausius jausmus bei pažadinti vaizduotę, kuri, skambant muzikai, perkelia į tolimą Braziliją. Taigi, kovo 8-ąją Šv. Kotrynos bažnyčioje Jūsų mylimoms moterims – svaiginamas švelnumas ir neišsakoma pietietiškoji melancholija, džiazo spontaniškumas ir klasikos darna, filosofinė ramybė ir stiprūs išgyvenimai
