Tačiau toli gražu ne visi dvaruose puoselėti papročiai išliko iki mūsų dienų. Kai kurie jų liudija senas iš Vakarų Europos atkeliavusias tradicijas, kurias nušlavė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, sovietinė okupacija, dvarų nacionalizavimas ir totalus bajoriškos tradicijos sunaikinimas.
Pasirengimas šventei ir kalėdojimas
Dvarų paveldą Lietuvoje tyrinėjantis Marius Daraškevičius teigia, kad dalis bajorų bei dvarininkų šv.Kalėdų švęsti vykdavo į savo užmiesčio ar atokesnėse vietovėse esančius dvarus, todėl šis laikotarpis nuo lapkričio ar gruodžio mėnesio būdavo savotiškos jų „žiemos atostogos“.
Kuo tuomet jie užsiimdavo laukdami švenčių? Ruošdavosi. Būdavo kepami meduoliai, kuriems „subręsti“ reikėdavo ištiso mėnesio, perkamos dovanos – į dvarus specialiai tam net atvykdavo prekeiviai.
Laikotarpis nuo lapkričio ar gruodžio mėnesio būdavo savotiškos dvarininkų „žiemos atostogos“.
Vaikai repetuodavo kalėdinius vaidinimus ir savo rankomis darydavo dovanas tėvams.
Laisvu laiku dvarininkai medžiodavo, kai kurie jų šios pramogos neatsisakydavo net ir Kūčių dieną ar per šv.Kalėdas.
Pasak M.Daraškevičiaus, išlikusiuose XIX a. pabaigos-XX a. pirmos pusės pasakojimuose apie dvarininkų gyvenimą, dažniausiai yra minimos Kūčios, bet ne Kalėdos. Tikėtina, kad taip yra todėl, kad ši šventė buvo laikoma natūraliu Kūčių pratęsimu.
Kūčių vakaras įprastai prasidėdavo dvaro vestibiulyje – puošnioje ir ištaikingoje dvaro erdvėje, kuri būdavo naudojama ne kasdien, bet ypatingų švenčių metu ar pasitinkant garbingus svečius. Kūčių vakaras kaip tik ir buvo tokia proga.
Būtent per paradines duris į dvarą įžengdavo ir klebonas su palyda – zakristijonu, vikaru, bažnyčios patarnautoju, o juos pasitikdavo visa bajoro ar dvarininko šeimyna.
Pagal šį kalėdojimo paprotį būtent vestibiulyje būdavo giedamos kalėdinės giesmės, klebonas laimindavo namus bei visą šeimyną. Po šios įžangos susirinkusieji žengdavo į valgomąjį, kuriame jau būdavo paruoštas Kūčių vakarienės stalas.
Anot M.Daraškevičiaus, ši šventė išsiskyrė ne tik kuklia patalpų puošyba, tačiau ir neperkrautu stalu.
„Esama paliudijimų, kad salono kampuose būdavo pastatomi keturi nekultų javų pėdai, stalas uždengiamas balta staltiese, po ja dedamas šienas. Kartais stalas dar papuošiamas eglišakiais“, – štai ir visi, pasak dvarų paveldo tyrėjo, žinomi Kūčių vakarienės papuošimai.
Kūčių meniu: barščiai su „ausytėmis“ ir migdolų patiekalai
Šventinė vakarienė būdavo pradedama tradiciniu ir iš dalies mūsų dienas pasiekusiu papročiu: šeimos tėvas įteikdavo lėkštę su kalėdaičiu savo motinai – vyriausiai namų atstovei, o ši juo pasidalindavo su namiškiais. Taip kalėdaitis eidavo iš rankų į rankas tariant linkėjimus ir apsikabinant.
Tuomet jau sėdamasi prie Kūčių stalo, kuris, bent jau XIX a. pabaigoje būdavo padengiamas ne dvylika, o devyniais patiekalais. Pasak M.Daraškevičiaus, apie dvylika patiekalų Lietuvos dvaruose pirmosios žinios pasiekė tik XX a. pradžioje.
Tiesa, dvarų paveldo tyrėjo teigimu, didikų stalas gerokai skyrėsi nuo bajorų Kūčių stalo. Pavyzdžiui, Tiškevičių dvare Kretingoje į Kūčių vakarienę susirinkdavo visas pranciškonų vienuolynas, o kai kuriuose dvaruose galėjo dalyvauti net septyniasdešimt kviestinių asmenų.
„Didikai valdė daug žemių, todėl turėjo ir daugybę darbininkų. Štai kodėl Kūčių stalas buvo savotiška dovana ir motyvacija dvaro darbininkams: visi vieniši būdavo sukviečiami prie bendro keliasdešimties metrų stalo.
Šioje vakarienėje iš dvariškių šeimynos dalyvaudavo tik pats dvarininkas. Po valandėlės jis pakildavo nuo stalo ir eidavo į kitą patalpą, kur prie gerokai mažesnio stalo laukdavo jo šeimyna su svečiais. Tokiu būdu didieji dvarininkai turėdavo net dvi Kūčių vakarienes“, – pasakojo M.Daraškevičius.
Prie maisto Kūčių vakarienės metu paprastai buvo pateikiamas migdolų gėrimas bei vynas.
Kokiais patiekalais būdavo vaišinamasi Kūčių vakarienės metu? Tradiciškai, be abejo, tai buvo kūčiukai ir kūčia, riešutai, taip pat sriuba, barščiai su „ausytėmis“, aliejuje kepta silkė, žuvis su padažu, kompotas, meduoliai, džiovinti vaisiai, įvairūs patiekalai iš migdolų pan.
Tarp bajorų Grincevičių iš Ilguvos kalėdinių dvaro receptų minimi karpis, kisielius, kopūstienė, agurkienė, blynai, koldūnai, grikiai su grybais, įdaryti kiaušiniai, įvairūs vėžių receptai, avienos šašlykas, balandėliai, paštetas ir pan.
Prie maisto Kūčių vakarienės metu paprastai buvo pateikiamas migdolų gėrimas bei vynas.
Beje, kaip ir šiais laikais, mėsiškus patiekalus vakarienės metu galėdavo valgyti tik vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės.
Geidžiamiausios dovanos ir iki Užgavėnių trunkantis „kulig“
Pirmosios rašytinės žinios apie Lietuvos dvaruose puošiamas kalėdines egles aptinkamos apie 1859 metus. Jos būdavo papuošiamos Kūčių dieną, beje, slapta nuo vaikų. Štai kodėl vaikai nekantriai laukdavo vakarienės pabaigos: pravėrus salono duris juos pasitikdavo ne tik obuoliais, sausainiais, šiaudiniais bei popieriniais žaislais puošta eglė, tačiau ir ant stalų sudėtos dovanos, kurios ir būdavo išdalinamos šį vakarą.
Pirmosios rašytinės žinios apie Lietuvos dvaruose puošiamas kalėdines egles aptinkamos apie 1859 metus.
Pasak M.Daraškevičiaus, tarp kalėdinių švenčių atributų taip pat minima ir prakartėlė.
Tuo tarpu apie Kalėdų senį ar šv.Mikalojų dovanojantį dovanas, Lietuvos dvarų paveldo tyrėjo teigimu rašytiniuose šaltiniuose žinių nėra aptikta.
Jau XIX a. pabaigoje atsiradę prekybos centrai skyrė nemažai dėmesio kalėdinių dovanų rinkodarai ir, pasak M.Daraškevičiaus, tokiu būdu kūrė bei skleidė šią tradiciją, mūsų laikais neretai tampančia liguistu ir besaikiu vartojimu.
Kokios dovanos anuomet buvo geidžiamiausios Lietuvos dvaruose?
Mergaitėms dažniausia dovanotos lėlės bei lėlių nameliai su įranga. Pasak dvarų paveldo tyrinėtojo, tai buvo ne tik žaislas, tačiau ir svarbi lavinamoji priemonė.
Taip pat populiarūs buvo ir mediniai arkliukai, kaladėlės, traukinukai, mašinėlės ar pliušiniai meškiukai – juk turtingesniuose dvaruose buvo laikomos gyvos meškos.
Tarp vertingiausių ir visuomet tinkamų dovanų, be abejo, minimos ir knygos.
Anot M.Daraškevičiaus, amžininkų atsiminimuose teigiama, kad Pajuosčio dvare, mama Kalėdoms gaudavo žiedą, močiutė – nėrinių, mergaitės – lėlių, o berniukai labiausiai svajodavo apie sportinį šautuvą, šaudantį tikromis kulkomis.
Tuo tarpu Šaukėnų dvarininkas Kūčių vakarą klebonui įteikdavo kvitą malkoms, kuris garantuodavo šilumą ištisus metus, taip pat cigarų ar ko nors panašaus.
Didelėse dvarininkų šeimose būdavo rengiamos net dovanų loterijos, tiesa, jos vykdavo ne Kūčių vakarą, bet pirmąją Kalėdų dieną. Tėvai, vaikai, svečiai bei mokytojai gaudavo po tris bilietus, o atsiėmus dovanas ir išsidalijus laimėjimus, prasidėdavo įdomiausia dalis – keitimasis dovanomis, bandant kitam įsiūlyti dovaną, kuri tau nereikalinga.
Kūčių vakaras dvaruose baigdavosi šeimynai vykstant į piemenėlių pamaldas bažnyčioje ar dvaro koplyčioje.
Kalėdos su įvairiais žaidimais, burtais, vaidinimais ir gausiais vaišių stalais buvo švenčiamos iki Trijų karalių.
Tuo tarpu Kalėdos su įvairiais žaidimais, burtais, vaidinimais ir gausiais vaišių stalais buvo švenčiamos iki Trijų karalių.
Šios dienos neįsivaizduotos ir be medžioklės bei „kulig“ – pasivažinėjimo arklių traukiamomis rogėmis pas kaimynystėje gyvenančius dvarininkus. Tokios pramogos ir ištaigingos šventės kai kur užsitęsdavo net iki Užgavėnių.
