„Iki šiol festivalis vykdavo artimiausią Mindauginių šeštadienį, tačiau šiemet savaitę pavėlinome – nusprendėme pasirinkti tiek klausytojams, tiek atlikėjams patogesnę datą. Tryliktam festivaliui – tryliktą dieną“, – juokdamasis sakė festivalio prodiuseris Virgis Stakėnas.
Kaip ir kasmet, taip ir šiais metais „Akacijų alėja“, kurią taikliausia vadinti septyniomis valandomis ant žolės skambant prasmingiemstekstams, neužgožiamiems instrumentų gausa, dovanos gausų būrį atlikėjų. Tai ir publikai gerai pažįstami veidai, ir po tylos ar kitų meninių veiklų emigracijoje žinomi vardai, ir neseniai į sceną žengę, bet jau tapę konkursų laureatais, jaunieji bardai. Žinoma, ir vėl bus naujovių bei siurprizų, teigiama pranešime spaudai.
Pernai festivalis priartėjo prie Nemuno, atvėrė platesnes erdves gausiam klausytojų ratui. Keisti vietą festivalio organizatoriai – Kauno rajono savivaldybė ir VšĮ „Combo concert“ – nusprendė todėl, kad per dvylika metų „Akacijų alėja“ labai išaugo ir išsiplėtė – tūkstančiai susirinkusių dainuojamosios poezijos gerbėjų vargiai galėjo ir matyti sceną, ir klausytis atliekamų kūrinių. Pasikeitus vietai tapo paprasčiau judėti, stebėti atlikėjus, didėjo vaikams skirta zona, žiūrovai galėjo patogiau prieiti prie „Akacijų“ krautuvėlės, prekybininkų.
Šiemet visus susirinkusius pasitiks patobulinta vietos infrastruktura: parke įrengti šviestuvai, atlikėjų ir jų gerbėjų džiaugsmui bus pastatyta daug didesnė, efektinga, moderni scena. Be to, bus pasirūpinta, kad į priekį išneštos garso kolonėlės sukurtų akustinį komfortą, meno pasiekiamumą net toliausiuose pušų amfiteatro taškuose, visiems leistų kuo puikiausiai suprasti dainų tekstus.
Natūralu, kad tiek metų vykstantis festivalis turi ne vieną tradiciją. Pušyne į dangų stiebiasi „Akacijų alėjos“ medis, kurį kasmet palaisto į sceną lipsiantys bardai, festivalis turi iškilmingai įnešamą vėliavą, naujais eksponatais pildomas „Akacijų alėjos“ muzikinės šlovės muziejus, dalyviams įteikiami numeruoti ordinai... Tradicijos kuriamos ir puoselėjamos. Visa tai leidžia ir atlikėjams, ir klausytojams jausti, kad „Akacijų alėja“ yra sava, šilta. Tokia, į kurią visad norisi grįžti ir kurioje gera būti – įsitaisyti ant žolės, atsiremti į pušį ir klausyti prasmingų dainuojamosios poezijos tekstų ir gitaros akordų.
