Per pastaruosius keletą metų Lietuvos ir Kinijos santykiai pamažu, tačiau nuosekliai prastėjo. Prieš dvejus metus Vilniuje minint Baltijos kelio 30-metį bei reiškiant palaikymą Honkongui, akibrokštu tapo vietinių kinų su vėliavomis pasirodymas Katedros aikštėje, agresyvūs jų veiksmai bei Kinijos ambasadoriaus dalyvavimas.
Vis aktyvesnius Kinijos pareigūnų veiksmus mūsų šalyje savo kasmetinėse ataskaitose ėmė pabrėžti ir Lietuvos žvalgybos tarnybos.
Šių metų gegužę Lietuva pasitraukė iš Kinijos ir Rytų Europos bendradarbiavimo platformos 17+1. Liepą paskelbus apie planus Vilniuje steigti Taivaniečių atstovybę, Kinijos Užsienio reikalų ministerija pareikalavo imtis veiksmų „panaikinti padarytą žalą“ ir iš Lietuvos atšaukė savo ambasadorių, sustabdė kai kuriuos verslo projektus.
Ši atstovybė – pirmoji Europos Sąjungoje, kurioje naudojamas Taivano vardas. Kitose šalyse misijos veikia Taipėjaus vardu, siekiant nesupykdyti Kinijos, kuri demokratiškai valdomą salą grasina susigrąžinti jėga.
Augantis kultūros poreikis ir cenzūra
Prieš dvejus metus pradėjęs kultūros atašė darbą Kinijoje bei Pietų Korėjoje Tomas Ivanauskas dar spėjo pajusti lietuviškos kultūros poreikį šiose šalyse iki pandemijai sukaustant pasaulį.
„2019 metų antroje pusėje kultūrinis darbas Kinijoje vyko labai intensyviai. Čia buvo juntamas buvusios kultūros atašė Agnės Biliūnaitės įdirbis, tačiau ir patys kinai aktyviai domėjosi Lietuvos kultūra ir savarakiškai bendradarbiavo su įvairiausiomis mūsų šalies institucijomis bei kolektyvais“, – 15min teigė T.Ivanauskas.
Didžiausio dėmesio Kinijoje sulaukė Lietuvos scenos menai – teatrai bei klasikinės muzikos kolektyvai. Ne kartą šios šalies festivaliuose lankėsi Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Oskaro Koršunovo teatro, Vilniaus Mažojo teatro, Nacionalinio operos ir baleto teatro trupės. Savo pasirodymus rengė ir įvairūs šokio bei muzikos kolektyvai – nuo Nacionalinės filharmonijos orkestro iki roko grupės „Ba“ bei kitų kolektyvų.
Dalis Lietuvos kūrėjų, norėdami rengti savo pasirodymus Kinijoje, turėjo daryti kompromisus ir prisitaikyti prie vietinės cenzūros.
Tiesa, pasak pašnekovo, dalis Lietuvos kūrėjų, norėdami rengti savo pasirodymus Kinijoje, turėjo daryti kompromisus ir prisitaikyti prie vietinės cenzūros.
„Ne paslaptis, kad dėl politinės situacijos čia galioja griežta cenzūra. Jokių nuogybių teatre, jokių politinių tekstų nuo scenos ar dainose. Štai kodėl mūsų autorių knygų leidyba nevyko taip sklandžiai, kaip norėtųsi – kai kurios knygos tiesiog nepraeidavo cenzūros. Teatro režisieriai pridengdavo nuogybes. Prieš lipdamos į sceną muzikos grupės turėdavo pateikti savo repertuarą bei dainų, ypač dainuojamų angliškai, tekstus. Tik cenzorių patikrinti jie galėdavo pasirodyti publikai“, – 15min pasakojo T.Ivanauskas.
Nors iki pandemijos šioje šalyje buvo rengiamos ir Lietuvos fotografijos parodos, pasirodė kelių vaikiškų knygų bei šiuolaikinės lietuvių poezijos antologijos vertimai, o planų ateičiai būta įvairiausių, tačiau visas bendradarbiavimas nutrūko dėl pandemijos.
Pandemija: viskas atšaukta
Pasak T.Ivanausko, ištikus pandemijai, Kinijoje, kaip ir visame pasaulyje, visi kultūriniai renginiai, visas viešas gyvenimas tiesiog sustojo. Seniai planuoti pasirodymai bei viešnagės – atšauktos.
„Daugiausia čia, žinoma, nukentėjo Lietuvos scenos menai, mat 2020-iesiems buvo suplanuota didžiulių renginių, festivalių ir gastrolių. Praėję metai turėjo būti kupini Lietuvos kultūros Kinijoje. Vienas didžiausių sumanymų – Šanchajaus menų festivalyje turėjo vykti Lietuvos kultūros savaitė, kurioje planuota pristatyti mūsų džiazą, šokį, teatrą, klasikinę muziką, šiuolaikinę tekstilę ir kitus menus. Tačiau Kinija užsidarė ir niekas nevyko“, – pasakoja kultūros atašė.
Susiklosčiusi situacija privertė naujai apmąstyti kultūros politiką ir daugiau orientuotis į tas sritis, kur nėra būtinas fizinis menininkų atvykimas į pačią šalį – parodas bei knygų leidybą.
Kaip teigia T.Ivanauskas, pandemijos metu pasirodė anksčiau pradėta rengti Laimono Briedžio knyga „Vilnius savas ir svetimas“, taip pat Mikalojaus Vilučio knyga „Tortas“. 2020 metais Kinijoje pristatyta Antano Sutkaus bei Tado Kazakevičiaus fotografijų parodos, taip pat ekspozicija apie „Fluxus“, parodyta Jono Meko filmų retrospektyva.
Paklaustas, ar šiuo laikotarpiu kultūroje buvo juntamas bent koks didesnis judesys, T.Ivanauskas teigė, kad apie tai negali būti jokių kalbų.
„Kinijoje yra patys griežčiausi karantino reikalavimai, todėl niekas net nedrįsta prognozuoti, kada vėl galėtų prasidėti menininkų bei kolektyvų judėjimas po šalį, ypač gastrolės iš užsienio. Kinija tikrai neatsivers, kol situacija nepasikeis visame pasaulyje, todėl ši šalis lieka užsidariusi ir toliau. Jokių planų kitiems metams tiesiog nėra“, – 15min sakė kultūros atašė.
Projektai įstrigę nežinioje
Paklaustas, ar po šių metų gegužę paskelbto Lietuvos pasitraukimo iš Kinijos ir Rytų Europos bendradarbiavimo platformos 17+1 bei planų Vilniuje steigti Taivanio atstovybę sulaukta kokios nors Kinijos reakcijos, T.Ivanauskas teigė, kad šią situaciją komentuoti yra sunku.
„Išties, tai, kas buvo planuota su kelių knygų leidyba bei parodomis, tiesiog sustojo. Vieni partneriai nebeatsako į mano žinutes, kiti draugiškai pasako, kad dabartinėje situacijoje projekto vykdymas sustabdomas laukiant geresnių laikų. Reikia suprasti, kad Kinijoje viskas yra susiję su valdžia, todėl institucijoms net nebūtina gauti nurodymo iš aukščiau – jie patys iš baimės bando užbėgti galimiems nemalonumams už akių“, – sako kultūros atašė.
Pasak jo, šiuo metu nežinomybėje yra pakibę keli anksčiau suplanuoti projektai Kinijoje – Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ bei knygos apie Lietuvos šiuolaikinį teatrą vertimas ir leidyba, taip pat kelios Lietuvos menininkų parodos.
„Esant tokiai nežinomybei su Kinija, tenka permąstyti planus ir savo jėgas nukreipti kitur“, – 15min sako pašnekovas.
Atsigręžti į Pietų Korėją, atrasti Taivaną
Kultūros atašė T.Ivanausko teigimu, mūsų kultūra be galo domina, o tai rodo ir faktas, jog šią savaitę Vyriausybės nutarimu įsteigta Lietuvos kultūros atašė pareigybė ambasadoje Japonijoje.
„Mano paties darbas susijęs ne tik su Kinija, tačiau ir su Pietų Korėja. Ši šalis yra atvira mūsų menui ir kultūrai. Ypač tai juntama po operos „Saulė ir jūra“ sėkmės Venecijos bienalėje. Be to, planuojama didžiulė Lietuvos fotografijos paroda“, – sako jis.
Šiais metais čia buvo rodoma „Fluxus“ paroda, o šį šeštadienį Seule atidaroma ir didžiulė Lietuvos fotografijos paroda.
Kitų metų planuose taip pat yra ir Jono Meko šimtmečiui skirti renginiai, jo knygos išleidimas, taip pat jau galvojama ir apie 2023-iuosius – jubiliejinius Vilniaus metus.
Susidomėjimas Lietuva išaugo po šių metų birželį Taivaniui padovanotų 20 tūkst. vakcinos dozių bei žinios apie šios šalies atstovybę Vilniuje.
Paklaustas apie Lietuvos ryšius su Taivaniu, pašnekovas teigė, kad ir anksčiau bendradarbiavimas su šia šalimi yra vykęs. Tačiau susidomėjimas Lietuva ypač išaugo po šių metų birželį Taivaniui padovanotų 20 tūkst. vakcinos dozių bei žinios apie šios šalies atstovybę Vilniuje.
„Staiga šioje šalyje išaugo lietuviškų prekių – alaus, šokolado – paklausa. Vietinės parduotuvės buvo tiesiog iššluotos“, – primena T.Ivanauskas.
Pasak jo, neseniai iš vienos Taivano parodų kuratorės ir pats sulaukęs pasiūlymo surengti bendrą Lietuvos ir šio šalies menininkų parodą.
„Aš jai pristačiau mūsų artimiausius planus Pietų Korėjoje, todėl dabar laukiame jų sprendimo“, – sakė T.Ivanauskas.
Pasak pašnekovo, itin įdomus ir pasaulyje vertinamas yra Taivanio kinas bei šiuolaikinis šokis, todėl galimybė tai parodyti Lietuvoje būtų didelis laimėjimas.
O Taivanyje, – kultūros atašė teigimu, – galima būtų išleisti Kinijoje jau pasirodžiusias, užstrigusias arba cenzūros neįveikusias lietuvių autorių knygas, taip pat kino festivaliuose rodyti naujausius mūsų režisierių darbus.
„Tačiau kol kas tai tik kalbos, planai, nieko konkretaus nėra, bet kai bus – iš karto pranešime“ – 15min sakė T.Ivanauskas.
