Dialogas su valdžia vyksta, tačiau parama dažnai fragmentuota ir vėluojanti
Lietuvos šokio informacijos centro, tarptautinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis" vadovė, festivalio „ConTempo" organizatorė ir kultūros vadybininkė Gintarė Masteikaitė teigė, jog komunikacija tarp kultūros lauko ir valstybinių institucijų – Kultūros ministerijos, Kultūros tarybos, Prezidentūros – vyksta nuolatos.
„Santykis gerėja, dialogas yra. Aišku, tikimės, kad dialogą galėsime išvysti stipriau. Klausimų, kuriuos reikia spręsti dabar, yra be galo daug. Šita pandemija parodė labai daug krizinių sopulių, kurių, deja, per trisdešimt nepriklausomybės metų mes nesame išsprendę“, – sakė G.Masteikaitė.
Anot viešosios įstaigos „Kaunas 2022“ direktorės, menotyros mokslų daktarės Virginijos Vitkienės, kultūros darbuotojai, dirbantys valstybinėse įstaigose, šiandien yra apsaugoti labiau. Tuo tarpu nevyriausybinis scenos menų sektorius susidūrė su bene sudėtingiausia situacija.
„Pagal skaičius, kuriuos Vyriausybė dabar yra numačiusi, parama skamba įspūdingai. Tačiau pagal dabartinį krizės mastelį, manau, kad reikia papildomų, specializuotų kvietimų, reikia sukurti sistemą. Kas, žinoma, užtrunka, o žmonėms reikia gyventi dabar“, – teigė V.Vitkienė.
Anot G.Masteikaitės, parama, pasiekianti kūrėjus, yra fragmentuota – pvz., stipendijos kūrėjams yra skiriamos trijų mėnesių laikotarpiui, o parama kultūros operatorius pasieks ne taip greitai, kaip turėtų.
„Dabar bus bandoma suformuoti naujas programas. Žinau, kad bus viena programa, kuri bus skirta visiems, t.y. apie 10 mln. biudžeto. Kita programa bus skirta renginių organizatorių nuostoliams padengti, apie 2 mln. Dar bus papildomai pridedama, jei neklystu, 2 mln., prie jau [Kultūros tarybai] pateiktų antrojo etapo paraiškų finansavimo. Ir visus šiuos pinigus reiks suadministruoti, paskelbti naujus konkursus, pateikti paraiškas, jas įvertinti ir svarstyti. Vadinasi, geriausiu atveju lėšos kultūros operatorius pasieks liepos mėnesio vidury ar pabaigoj, o gal net rugpjūčio mėnesį.
Šita pandemija parodė labai daug krizinių sopulių, kurių, deja, per trisdešimt nepriklausomybės metų mes nesame išsprendę, – sakė G.Masteikaitė.
Mes turim kalbėti apie paramą, kuri yra momentinė ir greitoji, kaip buvo padaryta Vokietijoje, kai per pirmąsias savaites menininkus pasiekė finansavimas. Tuomet buvo galvojama kurti vadinamąją pagalvę, kaip išlaikyti sektorių gyvą iki tada, kada susidarys galimybės teikti paslaugas. Nes, vėlgi, turim laikotarpį, kuris yra labai nedėkingas. Tai yra ne sezonas, vasara, ypatingai po laikotarpio, kai žmonės, ilgai sėdėję namuose, norės būti gamtoj. Bus labai sunku sutraukti žmones į teatrus ar uždaras erdves“, – sakė G.Masteikaitė.
Ar kultūros lauką ištiko vienybės krizė?
Šį antradienį dalis kultūros bendruomenės rinkosi į protesto akcijas – reiškiant nepritarimą Vyriausybės sprendimams, susijusiems su parama kultūrai, taip pat reiškiant nepasitikėjimą Kultūros taryba. Tačiau šias pakankamai skirtingas akcijas palaikė toli gražu ne visa bendruomenė, viešojoje erdvėje apie tai netrūko diskusijų. Ar tai nerodo dar vienos krizės – paties kultūros lauko vienybės trūkumo?
Atsakydama į šį klausimą tarpdisciplininio meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert" vadovė, humanitarinių mokslų daktarė Julija Reklaitė teigė, jog nors pati palaiko ne visus protestus, mano, kad protestas rodo, jog esame demokratinė valstybė.
„Kultūros laukas ir neturi būti vienalytis, nes tai reikštų, jog egzistuoja cenzūra. Kad laukas yra daugiabalsis, kad visi turi teisę į savo nuomonę, yra labai teigiamas dalykas. <...> Kai jautiesi saugus, kai žinai, kad situacija kažkaip spręsis, galbūt atsiranda vietos ir kažkokiems ilgalaikiams kūrybiniams sprendimams. Šiandien nebegalime kalbėti apie karantino situaciją, trunkančią du mėnesius. Mums reikia galvoti, kas vyks po metų, dviejų, po trijų.
Kadangi krizė yra labai geras metas apmąstyti daugelį dalykų, nors kartais tai ir nemalonu, atsiranda ir natūralios atrankos momentas. Tie menininkai, kurie gali gyventi be meno, greičiausiai susiras kitus būdus išgyventi. Nes tai, kad deklaruoji save menininku, dar nereiškia, kad turi būti lygiai taip pat traktuojamas. Bet kuriuo atveju mes visada eisime į kompromisus, visiems pinigų vis tiek neužteks“, – kalbėjo J.Reklaitė.
Nors kartais tai ir nemalonu, atsiranda ir natūralios atrankos momentas. Tie menininkai, kurie gali gyventi be meno, greičiausiai susiras kitus būdus išgyventi, – teigė J.Reklaitė.
Jai antrino G.Masteikaitė, teigusi, jog vykstantys protestai rodo, jog esame sveika visuomenė, tačiau lygiai taip pat egzistuoja teisė protestams tiek pritarti, tiek nepritarti. Jos teigimu, tokios krizės yra galimybė mokytis kalbėtis, susitelkti ir galvoti, kas būtų gerai visiems, o ne tik tau ar tavo atstovaujamam sektoriui.
„[Kalbant apie Vyriausybės paramą infrastruktūrai] – taip, tos sąmatos kai kur labai bado akis, kyla diskusijos, kodėl yra finansuojami tam tikri dalykai. Bet jei jau taip nutiko, kad mes šito negalim pakeisti, priverskim valdžią kalbėtis su mumis ir išnaudoti tas investicijas. Pvz., 25 mln. į regionus – išnaudokim tai. Darykim viską, kad visi žmonės, gyvenantys regionuose, bent vieną kartą per metus turėtų galimybę pamatyti tokio lygio produkciją, kokią gali matyti vilniečiai, kauniečiai ir klaipėdiečiai. Jeigu investuojama į pastatus, sekim paskui su turiniu. Galvokim apie vieną bendrą tikslą.
Manau, kad iš šios krizės išėję būsim daug solidaresni kaip bendruomenė, nes suprasim, kad vienas lauke ne karys. Ir jei norim kažko pasiekti, turėsim palaikyti net tų grupių, su kuriomis mums net nelabai pakeliui, siekius. Tik kartu galėsim pasiekti gerų rezultatų“, – sakė G.Masteikaitė.
Krizė kaip proga požiūrio į kultūrą ir kultūros politikos perkrovimui
Anot Živilės Etevičiūtės, Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje, ieškodami sprendinių Lietuvos kultūros laukui neturėtume gręžiotis į užsienio šalių patirtis: „Svarbiausias klausimas mums patiems – ko mes norim? Kokie yra mūsų poreikiai? Turėtume pradėti nuo to.
Ši pandemija yra išbandymų ir galimybių laikas. Visi buvo priversti sustoti ir įvertinti valstybės valdymo, kultūros politikos ir kitų sektorių sprendimus, kurie buvo priimti prieš 10-20 metų. <...> Kalbant apie tai, ko galėtume sau palinkėti, tai mažiau atsakymų ir daugiau diskusijų bei pokalbių. Esame trijų milijonų šalis. Turim kalbėtis, kurti naujas struktūras, kurios turėtų veikti, ir pasitikėti jomis.“
V.Vitkienė teigė, jog daugybė sprendimų randasi pačiame kultūros sektoriuje, o iš valdžios atstovų norėtųsi daugiau diskusijų, sprendimų priėmimo drauge ir požiūrio į kultūrą kaitos.
„Mūsų valstybėje kultūra vis dar laikoma ypatingoj pozicijoj. Iš vienos pusės ji labai sumistifikuota, iš kitos pusės tai yra tas sektorius, kuris yra padėtas į pirmą vietą, jei ištinka krizė ir reikia mažinti pinigus bei apsaugas – šis sektorius tam irgi patogus, nes labai kultūringas ir inteligentiškas, mažai triukšmauja. Nei vienas iš šitų požiūrių į kultūrą nėra valstybei naudingas. <...> Manau, kad valdantieji, žmonės, kurie priima sprendimus, labai daug išloštų, jeigu panaudotų kultūrą kaip įrankį įvairioms socialinėms problemoms spręsti“, – sakė V.Vitkienė.
Valdantieji labai daug išloštų, jeigu panaudotų kultūrą kaip įrankį įvairioms socialinėms problemoms spręsti, – sakė V.Vitkienė.
Anot J.Reklaitės, kultūros tvarumu po krizės turėtų rūpintis tiek valdžia, tiek pats kultūros laukas: „Labai daug iniciatyvų ateina iš paties kultūros lauko ir tai turi būti normali praktika. Mes negalime tikėtis, kad valstybė žinos, ko mums reikia, kad ji pradės diktuoti, o mes seksime iš paskos.
Labai noriu pabrėžti, kad valstybė iš principo turi sudaryti sąlygas menininkui kurti, o ne jį remti. Mes labai neteisingai žiūrime į menininkus, suteikdami jiems „paramos gavėjo” statusą. Kažkuria prasme tai yra žeminantis požiūris, nes menininkai tampa tarsi veltėdžiais ar tais, kuriuos reikia išlaikyti. Mes turime investuoti į tai, kad menininkas galėtų dirbti ir funkcionuoti lygiai taip, kaip funkcionuoja visos kitos valstybės ląstelės. Kai kultūros laukas pradės šia tema daugiau kalbėti ir per įvairias akcijas, per ėjimą į dialogą, per tą patį protestą pradės rodyti, kad esame aktyvūs, mūsų visuomenė bus žymiai sveikesnė. Dabar turime labai puikią progą šiuos klausimus kelti“, – teigė J.Reklaitė.
G.Masteikaitė įsitikinusi, jog krizė yra puikus metas „perkrauti“ esamą sistemą, persvarstyti prioritetus, išanalizuoti, kas veikia, o kas jau nebe.
„Natūralu, sistema, kuri buvo sukurta prieš labai daug metų, kuri iki dabar yra palaikoma valstybės, tam tikrose vietose nėra tokia efektyvi. Nesakau, kad reikia sugriauti visą valstybinio finansavimo ar valstybinių įstaigų sistemą, tiesiog galvoju, kad kas kažkiek laiko turime atsinaujinti ir pergalvoti savo prioritetus. <...> Yra tam tikrų organizacijų, kolektyvų, kurie yra absoliučiai neefektyvūs, dirba principais, kurie šiais laikais nebeveikia“, – kalbėjo G.Masteikaitė.
Jos teigimu, kultūrai po krizės teks susidurti su ne vienu iššūkiu – tai ir žiūrovo „jaukinimasis“, ir tarptautiškumo palaikymas, kuris drauge gali būti vienu iš kelių, kultūrai vaduojantis iš krizės.
„Visas kultūros tinklas yra persipynęs tarptautiniais projektais, kontaktais, ryšiais. Ir tuo esame stiprūs, nes esame ne vieni. Mūsų sektorius auga dėka tarptautinės veiklos. <...> Šiuo metu visam pasauly viskas grįžta į nacionalinį interesą. Valdžia sako – investuokit į savus menininkus, kad pinigėliai suktųsi mūsų aplinkoj. Viskas gerai. Bet kas bus po to? Kas bus po to, kai atsidarys sienos ir kaip mes vėl būsim konkurencingi tarptautinėj rinkoj? Kiek mes pasiruošę investuoti į menininkus, kad jie sugrįžtų į tas pozicijas, kurias prarado?
Valstybė turėtų pagalvoti ir pradėti dialogą, kurio šiuo metu nėra – apie tarptautinės veiklos palaikymą, tarptautinių projektų kofinansavimą ir tarptautinės veiklos skatinimą. Nes tai yra vienas iš kelių, išlipant iš krizės“, – sakė G.Masteikaitė.
Valstybė turėtų pradėti dialogą apie tarptautinės veiklos palaikymą, tarptautinių projektų kofinansavimą. Nes tai yra vienas iš kelių, išlipant iš krizės, – sakė G.Masteikaitė
J.Reklaitė mano, jog krizė yra metas, kai gali pasireikšti menininkai – rasti naujas formas, naujus komunikacijos metodus, imtis bendradarbiavimo su mokslu ir technologijomis: „Ne versdami savo turinį į skaitmeninę kalbą, o iš tikrųjų galvodami, kaip sujungti jėgas ir kartu spręsti problemas. Taip ši krizė gali tapti kažko labai svarbaus ir įdomaus pradžia.
Nenoriu spekuliuoti su pavyzdžiais ar variantais. Manau, kad turime leisti menininkams ir institucijoms bandyti – galbūt iš 10 projektų 1 taps inovacija, bet jei pabandytume pasižiūrėti net ne taip toli, 20-30 metų atgal, sunkiai įsivaizduotume šiandieną tokią, kokią ją turime dabar. Pabandykime įsivaizduoti, kaip viskas atrodys po 5-erių metų, ir suprasim, kad dabar mums reikia vizijų, idėjų ir kūrybinio mąstymo.“