Apie problemas: pandemija, finansavimas, infrastruktūra
Lietuvos šokio informacijos centro direktorės Gintarės Masteikaitės teigimu, atsižvelgiant į COVID-19 pandemijos pasekmes, reikėtų peržiūrėti mokesčių kultūrai sistemą, supaprastinti jų skaičiavimą ir persvarstyti dalies mokesčių racionalumą.
„Nesu tikra, ar tai realu padaryti vienai Kultūros ministerijai, bet iniciatyva ir lyderystė tikrai galėtų kilti būtent iš Basanavičiaus g. 5“, – rašoma pateiktame atsakyme. Kalbėdama apie savo atstovaujamą kultūros sektorių, ji teigė, jog pradėti vertėtų nuo finansavimo ir infrastruktūros permąstymo.
AGATA Tarybos pirmininko Domanto Razausko teigimu, muzikos sektorius yra labai skirtingas ir turi savo ambicijas. Vis dėlto, jo manymu, svarbu pabaigti ginčus dėl Nacionalinės koncertų salės „Tautos namai“ statybų.
Tačiau daugiausia nerimo pašnekovui kėlė pandemija: „Manau, kad dalis koncertų organizatorių neišsilaikys, esama ir muzikantų, gyvenančių tik iš atlikimo. Be abejo, valstybė tikrai neturės pinigų visiems, bet kyla klausimas, ar tikrai dalinti išmokas yra geriausias kelias? Gal reikėtų duoti meškerę?“
Teatro kritikas Vaidas Jauniškis komentavo scenos menų sektorių. Tikrai įsisenėjusia problema jis vadina nelygybę tarp valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus (NVO).
„Pandemija dar labiau išryškino, kad NVO dirbantys menininkai ir kiti meno darbuotojai yra visiškai socialiai neapsaugoti, – teigė jis. – Antra – finansavimai pagal projektus sukuria didžiulę nelygybę, jie skiriasi dešimtimis kartų. Kaip buvo apskaičiuota, viešojo ir NVO finansavimas skiriasi 89:11 proc.“
V.Jauniškis neigiamai vertino ir tai, jog kitaip nei NVO, viešojo sektoriaus surengtų parodų, koncertų ir kitų renginių finansinių ataskaitų pamatyti negalima. Valstybinių įstaigų finansavimas, remiantis praėjusiais metais, tačiau neatsižvelgiant į programos efektyvumą ir perspektyvumą, kritikui taip pat kėlė klausimų.
„Dvi scenos meno sritys yra visiškai ignoruojamos. Tačiau suprantu, kad Naujasis cirkas užmirštamas dėl savo naujumo. Tai privačių žmonių iniciatyva ir ji pati dar nėra stipri, jog pareikštų savo valią, – teigė V.Jauniškis. – Tačiau šiuolaikinis šokis iki šiol šalyje neturi vietos. Todėl kyla natūralus klausimas – kodėl Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengiami šiuolaikinio šokio menininkai? Pabaigę studijas jie išvažiuoja į prestižines mokyklas užsienyje. Mes rengiame žmones užsieniui ir jokia institucija nesirūpina, kaip juos išlaikyti Lietuvoje.“
Anot pašnekovo, kultūrinės spaudos rėmimo problemos yra „kažkoks Gordijaus mazgas“: „Finansavimą reikėtų didinti mažiausiai dvigubai, bet apie tai buvo kalbėta, ir skaičiuoti. Kultūrinę spaudą taip pat reikėtų atskirti nuo regioninės.“
V.Jauniškis mano, kad reikėtų permąstyti, kaip teatrai ir kitos įstaigos gauna nacionalinės institucijos statusą? Ar jis iš tiesų yra amžinas? Ar gavus jį galima nebesirūpinti kokybe? „Čia yra sudarytos sąlygos miegoti letargo miegu ir viskas čia priklauso nuo vadovo ir jo sąžinės reikalų“, – komentavo jis.
„Šiaurės Atėnų“ redaktorės Giedrės Kazlauskaitės teigimu, naujos ministerijos laukia stambūs darbai paveldo, architektūros srityse: „O literatūra, muzika, dailė yra ne visai prioritetiniai dalykai, tačiau nesiimčiau vertinti, nes nesu išsamiai susipažinusi su esama padėtimi, kokie projektai yra parengti.“
Paklausus kokias dar neišspręstas kultūrinės spaudos problemas mato pašnekovė, ji atsakė:
„Mes jau daug metų šliaužiojam į Seimą dėl Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo nuostatų ir modelio keitimo. Bet jis nepasikeitė, nors buvo siekiama šį fondą padaryti panašesnį į Lietuvos kultūros tarybą. Tačiau niekas ten nepasikeitė. Visiems jau atsibodo tą patį volioti apie finansavimus ir savo 400 eurų dydžio atlyginimus. Mes darome tai, kas mums įdomu, ir toliau darysime, nesvarbu koks ministras ateis.“
Jos nuomone, dauguma kultūros lauko žmonių – ganėtinai savanaudiški. „Jie norėtų, kad ateitų ministras su lagaminu pinigų, atidarytų ir [visiems] padalintų, tačiau taip niekada nebus. Reikėtų mąstyti panoramiškai ir galvoti apie visus. Ne tik apie savo sritį.“
Nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkas Kęstutis Drazdauskas pasakojo, kad šiuo metu dėl pandemijos labiausiai kenčia kino rodytojų ir platintojų sektorius. Jis teigė, jog daugumą šiandien iškylančių klausimų jie sprendžia per Lietuvos kino centrą (LKC), kuris yra pavaldus Kultūros ministerijai. Jo nuomone, ši jungtis „veikia visai neblogai“.
Kaip ir kiti, jis pažymi, jog platintojų sektorių reikėtų „remti ir gelbėti“, kadangi net ir pasibaigus karantinui, žmonės neskubėjo grįžti į kino sales:
„Koronaviruso krizės pinigai įmesti į industriją, tačiau ten yra kitokių niuansų. Pinigai, kurie pasiekė rodytojus ir platintojus, buvo skirstomi pinigų kiekį vienam ūkio subjektui ribojančiu reglamentu. Stambiesiems kino rodytojams ši pagalba buvo labai svarbi, tačiau atsižvelgus į patirtus nuostolius, ji nebuvo itin reikšminga. Reikėtų rasti sprendimus, kad šis sektorius visiškai nenumirtų.“
Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, K.Drazdausko požiūriu, kino rodymo klausimai nėra išspręsti: „Didelė dalis regionų neturi prieigos prie profesionalaus kino rodymo.“
Jiems taip pat reikalinga infrastruktūros plėtra. Trūksta kino studijų ir žmogiškųjų resursų.
Tuo metu asociacijos LATGA direktorius Jonas Liniauskas įžvelgia, kad didelė problema yra nevienodi finansavimo kriterijai:
„Didžiausia problema – dvigubi standartai kultūros sektoriaus finansavime. Biudžetinės įstaigos gauna tiesioginį finansavimą iš valstybės, o po to dar lygiomis teisėmis su nebiudžetinėmis organizacijomis dalyvauja kultūros finansavimo projektuose. Iš čia seka ir kultūros skirstymas į rimtąją ir nerimtąją, komercinę ir nekomercinę. Ypač ši problema išryškėjo per koronaviruso pandemiją.
O ką jau kalbėti apie tai, kad užuot padėjusi kultūros sektoriui tiesiogiai, t.y. skirdama išmokas, stipendijas ar kitokią finansinę pagalbą, nueinanti valdžia didelę dalį pinigų iš numatytų Vyriausybės ekonomikos skatinimo ir koronaviruso (COVID-19) plitimo sukeltų pasekmių mažinimo priemonių plano skyrė kultūros infrastruktūrai ir plėtrai. Jokiu būdu nesakome, kad nereikia remontuoti pastatų, tačiau žmonės dabar turėtų būti pirmoje vietoje.“
Kalbėdamas apie autorių ir gretutinių teisių sritį J.Liniauskas sako, jog jos ginamos mažiausiai:
„Pradėkime nuo kompensacinio atlyginimo arba Tuščios laikmenos mokesčio – daugelyje pasaulio šalių priimta, kad būtent autoriams tenka 50 proc. šio mokesčio. Lietuvoje autoriams tenka tik 25 proc. Dar labai liūdina tai, kad neretai net biudžetinės įstaigos stengiasi apeiti įstatymą ir išvengti kolektyvinio teisių administravimo, pačios perimdamos autorių teises.
O visa tai išplaukia iš to, kad mūsų valstybėje autorių teisės nėra įtrauktos nei į mokyklų, nei į universitetų programas. Tuo tarpu normaliose Vakarų šalyse dar pradinėse klasėse vaikai supažindinami tiek su turtinėmis, tiek su neturtinėmis autorių teisėmis ir skatinami jas gerbti. Pas mus ši sritis ypač apleista.“
Ko tikimasi iš naujos ministerijos?
Kalbėdamas apie tai, ko tikisi iš naujos valdžios, K.Drazdauskas pabrėžė, jog kino sektoriui svarbi bendrystė tarp LKC ir Kultūros ministerijos.
„Mes taip pat tikimės, kad tęsis bendradarbiavimas ir su kitomis ministerijomis – Ekonomikos ir inovacijų, Sveikatos apsaugos ministerijomis“, – sakė jis, pridurdamas, jog tai padeda funkcionuoti filmavimo darbams, tarptautiškumo skatinimui. „80 proc. kino projektų atliekami tarptautinio bendradarbiavimo pagrindu“, – tęsė K.Drazdauskas.
Anot G.Masteikaitės, naujajam kultūros ministrui reikėtų pradėti „nuo atvirumo ir pasitikėjo visu sektoriumi, ryžto toliau siekti ilgalaikių kultūros politikos strategijos tikslų, į jų įgyvendinimą įtraukiant visą kultūros bendruomenę“. „Nedelsiant pradėti rinkti viso kultūros lauko statistinę informaciją ir tirti profesionalios kultūros poveikį visuomenei ir ekonomikai. Tai neabejotinai padės kelti KM prestižą. Taip pat būtų puiku, kad būsimas kultūros ministras užmegztų glaudų ryšį tiek su Ekonomikos ir inovacijų, tiek ir su Švietimo ministerijomis. Šių trijų ministerijų bendradarbiavimas atneštų didžiulės naudos visoms pusėms.“
D.Razauskas teigė, jog jam visai nesvarbu, ar naujasis vadovas būtų vadybininkas, profesionalas ar kultūros žmogus. Jo nuomone, ministras turėtų daugiau klausytis, išmanyti kultūros veikimą ir turėti ryšį su kitomis ministerijomis. „Gebėjimas išlaviruoti tarp labai susiskaldžiusios ir savo ambicijų turinčios bendruomenės yra didžiausias uždavinys, – sakė. – Manau, kad ne tiek svarbi politinė žinutė ar konkreti programa, bet reikalinga, jog ji būtų vykdoma įsigilinus į skirtingus sektorius.“
Pokalbio metu D.Razauskas teigė nerimaujantis dėl „ultraliberalaus požiūrio, jog kultūroje stengsimės įdiegti rinkos ir konkurencijos sąlygas“. „Man tai nesuvokiama, nes dailė negali konkuruoti su muzika, paveldu ir t.t. Visa Europa šimtmečius turi nusistovėjusias taisykles, jog daugybė kultūros sričių, pavyzdžiui, akademinė muzika, yra išlaikoma valstybės“, – pasakojo.
Panašiai kalbėjo ir G.Kazlauskaitė. Pašnekovę gąsdina per debatus išsakytas liberalų požiūris, jog kultūros bendruomenė turi būti versli, ieškoti mecenatų bei gauti tik trečdalį finansavimo. „Tai rodo neišmanymą, – teigė. – O baisiausia, jeigu bus vadybininkas, kuris neturi nieko bendro su jokia kultūros sritimi.“
„Tikimės, kad jis vienodai matys visus kultūros laukus ir visas sritis, o jų yra labai daug“, – teigė J.Liniauskas.
Kaip sekėsi išeinančiai Kultūros ministerijos vadovybei?
Paklausus, kaip vertina buvusios ministerijos veiklą, V.Jauniškis pateikė du atsakymus. Pirmajame jis komentavo Lianos Ruokytės-Jonsson darbą:
„Per šį laiką ji padarė pakankamai daug. Suprantu žmones, kurie iš ministerijos norėjo susitikimų, geresnės komunikacijos, paguodos ir t.t. Vis dėlto buvo padaryta kardinalių dalykų, kuriais šiandien džiaugiamės. Turiu galvoje valstybinių ir nacionalinių institucijų vadovų kadencijas, kino sferos finansavimo padidinimą, kultūrinės spaudos finansavimo palengvinimą.“
Vėliau pašnekovas teigė, jog nėra iki galo įsitikinęs, kokius darbus ministerija atliko L.Ruokytei-Jonsson išėjus. Jo nuomone, kultūros pagrindų įstatymas yra abejotinas. „Tačiau suprantu norą viską suvesti į vieningą sistemą, jeigu neįmanoma padaryti kitaip“, – išryškino.
Vis dėlto, kultūros tarybos ir kultūros ministerijos indėlį į pandemijos nuostolių kompensavimą V.Jauniškis įvertino pozityviai. „Už tai ji nusipelnė aplodismentų. Net ir kritikuotas variantas dėl statybų prieš kūrybą neišvengiamai yra teigiamas, nes tuos statinius remontuoti reikėtų. Be to, tie pinigai vargu ar būtų nuėję kūrybai, nes tai buvo investicijų programa.“
G.Kazlauskaitės nuomone, Mindaugas Kvietkauskas ir L.Ruokytė-Jonsson geri kultūros ministrai. „Pandemijos metu mūsų leidiniai pajuto injekcijas bei dėmesį kultūrinei spaudai, – pasakojo ji. – Suprantama ir tai, jog visi lauko dalyviai tempia antklodes į savo pusę.“
„Šiaurės Atėnų“ redaktorė įvertino, jog M.Kvietkauskas daug dėmesio skyrė žydų kultūrai ir jos palikimui Lietuvoje bei literatūrai. Taip pat įvardino jį kaip ypač išsilavinusį žmogų, eruditą. Tačiau toliau jo ministerijoje nemato, nes „jis netiks nei liberalų, nei konservatorių politikai“.
Pašnekovė pasakojo, jog Kultūros ministerija yra „bent 10 metų padoriai dirbanti institucija“: „Labai gerai dirbo ir kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė, kuri siūlydavo mums palankius, racionalius sprendimus.“
Galiausiai G.Kazlauskaitė pabrėžė, jog kultūros ministrams dažniausiai pasitaiko force majeure. COVID-19 bei slenkančio Gedimino kalno problemų sprendimą ji įvardino kaip vieną iš M.Kvietkausko nuopelnų.
G.Masteikaitė apie buvusią ministeriją sakė: „Pradžia žadėjo daugiau. Manau, kad dabartinis ministras tiesiog pakliuvo į tikrai sudėtingą situaciją, dirbo ne visą kadenciją, o ir jai einant į pabaigą dar užgriuvo pandemija ir rinkiminės kovos, kurios neapsieina be konfliktinių situacijų bei skubos priiminėjant sprendimus.“
J.Liniausko pateiktame atsakyme apie tai, kaip vertina išeinančio ministro darbą, rašoma:
„Šis ministras per trumpai dirbo, kad spėtumėme įvertinti, jo darbo vaisius turbūt skinsime vėliau. Be to, nenorėtumėme vertinti išimtinai ministro veiklos. Juolab kad mums dažniau tenka bendrauti su už autorių teisių sritį atsakingais viceministrais bei Visuomenės informavimo ir autorių teisių politikos grupės specialistais.
Iš to bendravimo gavosi vienas geras dalykas – 2018 m. buvo priimtos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisos, dėl kurių nuo 2019 m. kompensacinį atlyginimą už kūrinių naudojimą asmeniniais tikslais turi gauti ne tik muzikos ir filmų kūrėjai, bet ir rašytojai, dailininkai, fotografai, skulptoriai ir t. t. Šiuo metu šis atlyginimas ne dėl mūsų kaltės yra užstrigęs, bet labai tikimės, kad artimiausiu metu pasieks autorių sąskaitas.“
15min primena, kad po Seimo rinkimų prasidėjus diskusijoms apie Vyriausybę, kultūros bendruomenė pasigedo kandidato į kultūros ministrus. Kultūros ministerija šiose „portfelių dalybose“ atrodo visiškai pamiršta ir tai kelia didelį nerimą Lietuvos kultūrinių ir kūrybinių industrijų bendruomenei, rašyta pranešime spaudai.
Ketvirtadienio vakarą valdančioji dauguma paviešino centro dešinės koalicijos sutarties projektą. Naujiena išsamiau jau buvo aprašyta 15min. Apačioje skaitytojams pateikiama ištrauka iš svarbiausių koalicijos prioritetų sąrašo:
3.7. Įtraukioji kultūra ir jos prieinamumas. Mažinsime kultūrinę atskirtį tarp miestų ir regionų. Stiprinsime tarptautinį ir nacionalinį kultūros konkurencingumą ir kūrybos industrijų plėtrą, taip pat bendruomeninę kultūrą, ypatingą dėmesį skirsime visų visuomenės grupių regionuose kultūrinei edukacijai, skatinsime tarpkultūrinį dialogą, įvairovę, tautinių bendrijų ir jaunimo įtrauktį į kultūros vyksmą. Skatinsime atminties aktualizavimo bei bendradarbiavimo tarp kartų projektus. Lietuvos visuomenė turi išlikti jautri mūsų šalies kultūriniam palikimui, būtų reikli kultūrinio turinio kokybei, atspari ir pilietiška.
