– Premjeras Saulius Skvernelis, gruodį atleidęs tris ministrus – švietimo ir mokslo, aplinkos bei kultūros – sakė, cituoju, jog „visoms šioms sritims reikia „perkrovimo“. Pone Kvietkauskai, ar jūs į ministro postą atėjote su kultūros „perkrovimo“ ir ryžtingų pokyčių nuotaikomis?
– Su darbo nuotaikomis, labai intensyvaus darbo. Jau pradėjau to darbo skonį ragauti keletą dienų. Matau, koks yra klausimų ratas, klausimų, kuriuos būtina spręsti ryžtingai. Tą ir rengiuosi daryti. Kitas dalykas – labai svarbu palaikyti nuolatinį ryšį, nuolatinį dialogą su savo sfera. Ir tų sferų tikrai yra labai daug, labai skirtingų. Aš tikrai sieksiu būti atviras kultūros žmonėms, [su jais] susitikinėti. Mano dienotvarkėje lavinos greičiu didėja susitikimų sąrašas.
– S.Skvernelis, atleisdamas ministrus teigė, jog jais pasitiki ir negali pasakyti, kad jie dirbo blogai. Ar jūs jaučiate premjero pasitikėjimą ir ar jaučiatės saugiai ateidamas į postą, kurio galima netekti štai tokiomis aplinkybėmis?
– Premjero pasitikėjimą tikrai gavau – labai tvirtą, labai aiškų mandatą daryti ryžtingus veiksmus ten, kur jų labai reikia. Taip pat ir Seimo valdančiųjų palaikymas yra, be abejo, labai svarbus dalykas. Stiprų palaikymą, kas man labai svarbu, jaučiu ir iš kultūros žmonių lauko. Tokia yra pradžia, kaip seksis, bus matyti. Ministro laukia daug įvairių išbandymų. Aš stengiuosi jiems pasirengti ir dėti visas jėgas šiai sričiai. O politika, be abejo, yra rizikingas dalykas. Bet kartu man, kaip kultūros, literatūros žmogui, norisi save ir išbandyti šitoje sferoje. Tai yra iššūkis.
– Paminėjote, jog būsite atviras kultūros lauko žmonėms. Ar taip sakote dėl to, kad buvusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson labiausiai buvo kritikuota dėl to, kad esą prastai komunikavo su kultūros bendruomene?
– Mano stilius turėtų būti šiek tiek kitoks, bent aš norėčiau, kad jis būtų kitoks. Matote, esu lituanistas. Lituanistika jungia įvairias sritis, įvairias sferas. Kaip lituanistas, aš, pavyzdžiui, žinau ir švietimo aplinką, mokytojų pasaulį, esu pažinęs nemažai kultūros žmonių regionuose. Šis ryšys tarp centrų ir regionų man bus svarbus, aš tikrai ketinu daug dėmesio skirti toms kultūros įstaigoms ir tų žmonių reikalams atskirose bendruomenėse, savivaldybėse. <...> Ketinu būti ministras, kuriam rūpi ir Lietuvos nacionaliniai centrai, ir mūsų sklaida užsienyje, ir mūsų vietos bendruomenės.
– Kokias buvusios ministrės klaidas jūs įžvelgtumėte?
– Nenorėčiau užsiimti kritika. Sakoma, kad atėjus lengviausia kritikuoti buvusius. Tai, kas yra akivaizdu, kas, deja, nepavyko buvusiai kultūros ministrei, tai laiku pateikti labai svarbius strateginius dokumentus: kultūros strategiją, jos įgyvendinimo planą ir Kultūros politikos pagrindų įstatymą. Laiko jiems liko dar mažiau negu anksčiau buvo planuota, bet tuos dokumentus būtina parengti, nes tai yra ilgalaikės svarbos dalykai. Tai, ką nusistatysime strategijoje iki 2030 m., bus labai svarbūs prioritetai, mes pagal juos gyvensim. Kultūros politikos pagrindų įstatymas apskritai visą sistemą kuria, formuoja. Sieksiu, kad šie dokumentai būtų tvirti, aiškūs ir kartu užprogramuotų pažangą, kurios tikisi ir Vyriausybė, ir premjeras. <...> Aš tikiuosi, kad strategiją [paruošti] per artimiausius mėnesius, įstatymą parengti ir patvirtinti per šiuos metus mums pavyks. Toks yra mano planas. Žiūrėsim, kaip seksis.
– Kiek strategija keisis nuo to, ką L.Ruokytė-Jonsson pristatė paskutinėmis savo kadencijos dienomis?
– Tam tikras pagrindas parengtas, padarytas, pateiktas diskusijoms, bet jame daug ko trūksta. Jis yra gana dalinis, labai didelis jo akcentas yra kultūros veiklų patrauklumas, auditorijos įtraukimas, savivaldybių įstaigų veikla, santykis su centrais. Ten yra gerų dalykų, atlikta įdomi kultūros lauko analizė, bet man aiškiai trūksta kai kurių sričių: trūksta strateginių nacionaliniu požiūriu kultūros tikslų formulavimo, trūksta dėmesio kultūros paveldo sričiai. Turiu ir daugiau pastabų. Šiek tiek norėčiau, kad pasikeistų strategijos tonas. Daug kalbama apie trūkumus, nekalbama apie tai, ką mes esame pasiekę.
– Vienas įdomiausių siūlymų, pateiktų strategijoje, susijęs su kultūros įstaigų tinklo pertvarka, kurioje atsiranda kultūros politikos įgyvendinimo tarpininkas, – agentūra. Ar matote tokio tarpininko poreikį?
– Svarstytinas klausimas. Nors iš principo man nepriimtinas naujų valdiškų įstaigų kūrimas. Man atrodo, kad reikia visų pirma paklausti, ar mes galim esamoje struktūroje tas funkcijas įgyvendinti: stebėsenos, analizės, tarpininkavimo. <...> Jau ir taip sfera yra labai smarkiai biurokratizuota. Kiekvienas toks siūlymas man kelia klaustuką, ar dar labiau neapkrausime esamos sistemos naujomis tarpinėmis institucijomis. O siūlymas pateiktas, galima jį svarstyti, man bus labai svarbu išklausyti kultūros lauko žmonių pastabas ir šiuo klausimu.
– Rengsite susitikimus su kultūros bendruomene?
– Taip, be abejo. Numačiau susitikimus ir su atskirų sektorių žmonėmis, tą strategiją tikrai nuodugniai iš naujo svarstysime ir Kultūros ministerijos kolegijoje. Jeigu kalbame apie klaidas, viena iš tų klaidų, kurią ir pats pajutau, būdamas ankstesnės sudėties ministerijos kolegijoje – strategija joje, deja, nebuvo nuodugniai apsvarstyta.
– Kultūros ministerija yra atsakinga už visuomenės informavimo politiką, tačiau viešojoje erdvėje pasirodžius klausimams, susijusiems su žiniasklaidos ribojimais, jos balsas garsiai girdimas nėra, o panašu, kad Kultūros ministeriją kartais galima ir apeiti, ką, pavyzdžiui, daro Lietuvos radijo ir televizijos komisija, turinti gana glaudžius saitus su Seimo Kultūros komitetu. Kaip jūs matote Kultūros ministerijos vaidmenį šioje situacijoje ir visuomenės informavimo politikos formavime?
– Be abejo, Kultūros ministerija yra svarbus veikėjas šitame klausimų lauke. Joje veikia Medijų taryba, sukurta ankstesnės ministrės. <...> Patariamasis laukas ir bendradarbiavimo su žiniasklaida būdas ministerijoje sukurtas, aš šitomis galimybėmis taip pat ketinu remtis. O kylantys siūlymai iš Seimo narių... Apie juos taip pat turės būti teikiama ir Kultūros ministerijos nuomonė. Apie kai kurias naujas iniciatyvas mūsų nuomonės dar nebuvo paprašyta pateikti, mes jos dar nesame Vyriausybei pateikę ir šitas išvadas dar rengiame.
– Bet jums atrodo, kad Kultūros ministerija yra lygiavertė šito diskurso dalyvė?
– Žiniasklaida priklauso Kultūros ministerijos kuravimo sričiai.
– Turiu omenyje viešąją erdvę: kokios vyksta diskusijos, kiek Kultūros ministerijos nuomonės apskritai klausiama ir kiek ji yra girdima, susiduriant su panašiais klausimais.
– Be abejo, kad tai svarbi institucija ir svarbi jos pozicija visose šiose diskusijose.
– Buvusi ministrė L.Ruokytė-Jonsson teigė, jog jautė spaudimą iš premjero aplinkos būtent dėl Visuomenės informavimo įstatymo pataisų. Jūsų nebaugina šita informacija?
– Negaliu vertinti to, kas buvo L.Ruokytės-Jonsson pokalbiuose Vyriausybės ar Seimo lygmeniu. To negaliu komentuoti, nes to nežinau. Dabar mano buvę pokalbiai yra diskusijos lygio, nuomonių teikimo ir svarstymo apie skirtingas iniciatyvas, skirtingas galimybes.
– Ar stebėdamas pastarųjų metų įvykius, pasakytumėte, jog Lietuvoje žiniasklaidos laisvei gresia pavojus?
– Grėsmių yra įvairių. Sustiprėjo informacinių atakų grėsmės, sustiprėjo priešiškos propagandos galimybė, ir neįmanoma šito išvengti. <...> Rasti sprendimą tikrai reikia. Jo ieško Europos Sąjunga savo naujomis direktyvomis. Bet, kita vertus, demokratijos pagrindai, kritinės nuomonės laisvė neturėtų būti ardoma. Tiesiog esame naujoje situacijoje, joje reikia kalbėti, tartis. Suprantama, kad žiniasklaida turi nuogąstavimų. Suprantama, kad tai yra jautri tema, bet brėžkime tas linijas, kurios padėtų ir apsisaugoti, ir išlikti laisviems, skirtingiems nuo kokių nors ditktatūrinių režimų ar diktatūros bandymų. Aš esu už tokį požiūrį.
– Bet vis tik pritariate, kad vidinių grėsmių gali būti?
– Galbūt grėsmės ir yra, bet kai kurios yra ir gerokai išpūstos.
– Ar galėtumėte įvardinti, kurios grėsmės yra išpūstos?
– Sakykim, man atrodo, kad reiktų kur kas ramiau, racionaliau žiūrėti kad ir į Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurios remiasi ir valstybės saugumo strategija. Juk klausimas yra rasti tinkamas formuluotes, kurios nekeltų abejonių. Dabar dėl šių formuluočių ir vyksta diskusija. <...> Tai normalus demokratinis procesas.
– Viena iš Kultūros ministerijos aptartų, bet dar neįgyvendintų reformų yra Spaudos, radijo ir televizijos fondo pertvarka. Ar planuojate ją tęsti?
– Šioje diskusijoje dalyvauju jau tikrai labai daug metų, nes dirbau kultūrinės žiniasklaidos sferoje. Spręstinų problemų ten yra prisikaupę labai daug. Mano manymu, reforma čia reikalinga. Žiniasklaidos taryba – institucija, kuri galėtų šiek tiek kitu būdu veikti ir formuoti programas naujai, moderniau, labiau atsižvelgiant į poreikius skirtingų žiniasklaidos grupių, mano manymu, būtų reikalinga, ir aš palaikyčiau šią idėją.
– Pertvarka, kurią Kultūros ministerija jau įgyvendino, yra regioninė kultūros tarybų reforma. Kiek, jūsų manymu, ji pasiteisino?
– Man atrodo, tas žingsnis yra svarbus, labiau įgalinant regionus, savivaldybes, suteikiant jiems daugiau sprendimo teisės. Tai padeda išjungti stereotipus, kad kokybiška kultūra yra tik centruose, regionai tik priima tas spinduliuojamas kultūros formas. Manyčiau, kad tai pozityvu. Kultūros taryba taip pat atlieka stebėseną, matys, kaip visa tai veikia regionų lygmeniu. Bet principas, aš tikrai manyčiau, geras.
– Teigėte, jog šiemet kultūros sektoriaus vidutiniai atlyginimai turėtų augti apie 90 eurų, tačiau ir toliau išliks daugmaž 100 eurų atotrūkis iki švietimo darbuotojų. Ar kultūros sektoriaus darbuotojai gali tikėtis, kad per dvejus jūsų kadencijos metus to atotrūkio nebeliks?
– Dalinti pažadus galbūt būtų man konkrečiai neatsakinga, bet toks tikslas, to atotrūkio panaikinimas, Vyriausybės programoje yra įrašytas. Manau, kad visi sutelktom jėgom, visi ministrai šito kaip tik ir sieks.
