Seimui, Vyriausybei, prezidentui ir Kultūros ministerijai pateiktame minėtos institucijos sprendime įvardintos ir konkrečios rekomendacijos, kaip galima būtų spręsti įsisenėjusias problemas. Aktualumą rodo ir vykusi diskusija aukščiausiame lygmenyje, kurios pagrindu sprendimas ir suformuluotas.
Nėra užtikrinamas tinkamas kultūros paveldo išsaugojimas
Kultūros paveldo departamento rengiamos Paveldotvarkos programos lėšos pastaruosius 3 metus nuosekliai mažėjo, nepaisant vis didėjančio valstybės biudžeto. 2019 m., palyginus su 2018 m., finansavimas sumažėjo 898 tūkst. eurų, o 2020 m., palyginus su 2019, jis sumažėjo dar 964 tūkst. eurų. Kultūros paveldo tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo poreikis valdytojams 4–5 kartus viršija skiriamus valstybės asignavimus.
„Šiuo metu yra susiformavusi neefektyvi praktika. Kultūros paveldo objektuose daugelį metų yra vykdomi nedidelės apimties tęstiniai darbai. Dėl užsitęsusių tvarkybos darbų atsiranda papildomų išlaidų, o kultūros paveldo objektas ilgą laiką negali būti visapusiškai naudojamas ar pritaikomas. Todėl tikslinga atrinkti grupę prioritetinių objektų, kuriems būtų skiriamas nuolatinis kompleksinis valstybinis tvarkybos darbų (ko)finansavimas. Visgi svarbu, kad valstybės finansuotini projektai būtų patrauklūs, socialiai orientuoti, neštų naudą ir kurtų pridėtinę vertę“, – pastebi Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė dr. Vaidutė Ščiglienė.
Likusi paveldo objektų dalis galėtų remtis principu, kai valstybė prisideda ten, kur yra aiškiai išreikštas bendruomenės ar savininko noras. Kuo daugiau prie tvarkybos prisideda bendruomenė ir savininkas, tuo daugiau prisideda ir valstybė.
„Kartais objektams pagal esamą finansavimą sutvarkyti gali prireikti ištisų dešimtmečių. Tokiu atveju vėl reikėtų iš naujo restauruoti, o bendra objekto būklė negerėtų. Kita vertus, atsiranda ir papildomi kaštai: kainuoja statybviečių išlaikymas, jų draudimas, logistika“, – priduriama pranešime spaudai.
Dėl šios priežasties Vyriausybės prašoma sudaryti atitinkamų projektų, kuriems galėtų būti panaudotos įvairių institucijų lėšos, sąrašą bei patvirtinti finansavimo šaltinius. Taip pat siūloma kompensavimui skiriamo finansavimo didinimą laikyti prioritetiniu valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos formavimo uždaviniu.
Būtina ilgalaikė strategija
„Mūsų sprendime taip pat atkreipiamas dėmesys į valstybės strategijos šiuo klausimu stygių. Būtina numatyti aiškias strategines tvarkybos kryptis, siektinus tikslus, jų įgyvendinimo uždavinius, prevencinės priežiūros sąlygas ir prielaidas, investicijų ir mecenatų pritraukimo nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybai būdus“, – papildo pirmininkė dr. Vaidutė Ščiglienė.
Rekomendacija parengti tokią strategiją adresuojama Vyriausybei kartu su Kultūros ministerija.
Reikalingos konsultacijos kultūros paveldo objektų savininkams
Dauguma privačių valdytojų savo pastatais nori rūpintis, tačiau juos riboja žinių, įgūdžių stoka ir finansinės galimybės. Specialistų teikiamos tikslinės priežiūros konsultacijos pastatų savininkams ir valdytojams padėtų užkirsti kelią tolesniam kultūros paveldo objekto nykimui bei suteiktų įrankių ir žinių.
„Pažeidimai, kurių nepaisoma laiku, gali lemti dideles išlaidas ir ateityje reikalauti vis sudėtingesnių sprendimų. Užsienio valstybių praktika rodo, kad taikant prevencinės priežiūros metodus veiksmingai ir santykinai nebrangiai yra pagerinama kultūros paveldo objekto būklė“, – rašoma pranešime spaudai.
Siūloma steigti kultūros paveldo rėmimo fondą
Sprendimu taip pat siekiama, kad būtų įsteigtas kultūros paveldo rėmimo fondas. Jame būtų kaupiamos lėšos tvarkomiesiems paveldosaugos darbams, šių darbų projektavimui ir kitiems kultūros paveldo išsaugojimo tikslams.
Tokio papildomo kultūros paveldo apsaugos finansavimo būdo efektyvumą įrodo UNESCO praktika. vadovaujantis Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija šalys įpareigojamos skatinti nacionalinių, viešųjų ir privačių fondų ar asociacijų, kurie remtų pasaulio paveldo apsaugą, kūrimą.
„Todėl siūlėme Vyriausybei inicijuoti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pakeitimus, numatant jame kultūros paveldo rėmimo fondo steigimo galimybę“, – sprendimo rekomendaciją įvardija pirmininkė.
Visgi šiuo klausimu Paveldo komisija pastebi ir Finansų ministerijos atsakymą. Jame akcentuojama, kad jei būtų nuspręsta steigti kultūros paveldo rėmimo fondą, jo lėšomis negalėtų būti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšos. Fondas turėtų būti įsteigtas tam tikroms valstybės arba savivaldybės funkcijoms atlikti. Tai reiškia, kad kultūros paveldo apsaugos tam tikroms funkcijoms vykdyti, išlaidų pagrindinis finansavimo šaltinis yra pajamos, kurios būdingos tik šiam fondui. Atsakyme taipogi pabrėžiama, kad lėšos turėtų būti kaupiamos atskiroje sąskaitoje.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Seimo, prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimais. Ji kiekvienais metais svarsto ir vertina Kultūros paveldo departamento, vykdančio kultūros paveldo politiką, rengiamą Paveldotvarkos programą.
