– Lietuvos kultūros taryba finansuoja daugelį ne tik Lietuvoje įgyvendinamų projektų, bet ir šalies menininkų prisistatymų svetur. Kokia Venecijos bienalės svarba palyginus su kitais projektais?
– Venecijos bienalė neabejotinai yra viena iš svarbiausių šiuolaikinio meno ir architektūros parodų pasaulyje. Lietuva turi dalyvavimo istoriją, ne kartą mūsų šalies paviljonai buvo pastebėti ir gavo oficialius bienalės prizus ir paminėjimus.
Taip pat Venecijos bienalė yra aukščiausio meninio lygio ir prestižo renginys, kuriame dalyvaujantys menininkai, kuratoriai ir komisarai neišvengiamai įsilieja ir įsitvirtina jau į tarptautinę šiuolaikinio meno ir architektūros rinką. Pati Lietuva Venecijoje prisistato kaip smalsi, atvira, kūrybiška šalis.
– Pati Lietuvos kultūros taryba buvo įsteigta reformavus kultūros ir meno projektų finansavimo sistemą 2013-aisiais, tad ir šalies prisistatymą Venecijoje ji finansuoja tik nuo 2014-ųjų. Kaip projektų atranka ir finansavimo mechanizmai organizuoti prieš tai ir kas šiuo klausimu pasikeitė įsteigus tokią tarybą?
– Anksčiau Lietuvos prisistatymo Venecijos meno bienalės konkursą ir jo projektų atranką organizuodavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Visuomet būdavo skelbiamas viešas konkursas.
Nemanau, kad kažkas radikaliai pasikeitė, kai buvo įsteigta Lietuvos kultūros taryba. Reikia pažymėti, kad iš Kultūros ministerijos perėmėme tam tikrą patirtį. Visgi, tobulinome vertinimo kriterijus, finansavimo taisykles. Matydama vis tas pačias dalyvaujančias organizacijas, kurios tikrai turi didžiulę patirtį, Taryba nusprendė sumažinti projekto vykdytojo patirties reikalavimą iki 3 metų (anksčiau buvo 5 m.), vien tam, kad galėtų dalyvauti daugiau institucijų. Taip pat, matant ir norint, kad projektas būtų kokybiškai įgyvendintas, padidinta finansavimo suma. Šiuo metu Venecijos meno ir architektūros bienalėse dalyvaujantiems projektams – pasiruošimui ir įgyvendinimui yra numatyta 174 tūkst. eurų per dvejus metus.
Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvos kultūros tarybos iniciatyva nuo 2015 m. Lietuva pradėjo dalyvauti ir Venecijos architektūros bienalėje.
– Lietuvos kultūros taryba kas dvejus metus skelbia programos „Nacionalinis paviljonas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje“ finansavimo konkursą. Ar norinčių jame dalyvauti daugėja? Ką pastebite organizuojant šį konkursą jau trečiąjį kartą?
– Uždavėte gerą klausimą. Apie tai su Tarybos nariais kalbame ne vienerius metus, keliame klausimą, kodėl dalyvauja tiek nedaug dalyvių. Palyginimui – 2014 m. Venecijos meno bienalės konkursui pateikta tik 1 paraiška, 2015 m. Venecijos architektūros bienalei pateiktos 7 paraiškos, 2016 m. Venecijos meno bienalei pateiktos 5 paraiškos, 2017 m. Venecijos architektūros bienalei pateiktos 3 paraiškos, 2018 m. Venecijos meno bienalei pateiktos 6 paraiškos.
Kitose šalyse yra organizuojamas menininko idėjos konkursas, o tada – konkursas tai idėjai įgyvendinti. Mes taip pat galvojame, kad reikia persvarstyti Venecijos bienalių konkursų koncepciją. Buvome susitikę su šiuolaikinio meno ir architektūros atstovais, diskutavome apie galimybes keisti konkursų koncepciją. Kol kas dar nesame jo išgryninę.
– Kas vis dėlto gali dalyvauti tokiame konkurse ir kokie reikalavimai taikomi dalyviams?
– Šiuo metu galioja vienas formalus kriterijus – organizacija, norinti įgyvendinti Lietuvos paviljoną Venecijos architektūros ar šiuolaikinio meno bienalėse turi turėti ne mažesnę nei 3 metų patirtį organizuojant tokio tipo projektus. Tai, žinoma, yra tam tikras apribojimas galimam dalyvių ratui, tačiau turime suprasti, kad tokios apimties projektas sudėtingas ne tik dėl meninio sumanymo išpildymo, bet ir įvairių resursų suvaldymo, papildomų lėšų pritraukimo, tarptautinės komunikacijos ir dėl kitų aspektų.
– Kai kurios meno institucijos Lietuvos paviljoną organizuoja po kelis kartus. Ką tai liudija apie kultūros vadybos situaciją Lietuvoje?
– Grįžtame prie organizacijų pasirengimo įgyvendinti tokio tipo projektus klausimo. Taip pat turime atskirti paviljono organizatorių – prodiuserį – ir jame pristatomus menininkus. Dažnas atvejis ir tas, kad didžiosios tiek architektūros, tiek šiuolaikinio meno lauke dirbančios organizacijos pačios vykdo atranką ir Lietuvos kultūros tarybai pateikia šio procesu metu išryškintą idėją. Tad turbūt negalime sakyti, kad vyrauja Lietuvos paviljono Venecijos bienalėse monopolis, juolab ir žmonių kaita organizacijų viduje yra akivaizdi.
Vis dėlto reikia pasakyti, kad Taryboje jau kelis metus svarstome apie organizacinės ir meninės dalių atskyrimą paskiriant nuolatinį paviljono komisarą, tokiu būdu atlaisvinant meninio sumanymo konkurse norinčius dalyvauti kūrėjus nuo jau minėto 3 metų patirties reikalavimo. Kol kas veikiančio sprendimo neradome, bet apie tai nuolat diskutuojame.
– Nuo ko priklauso tokių Lietuvą reprezentuojančių projektų finansavimas? Ar skiriamų pinigų kiekis visuomet vienodas, ar vis dėlto stengiamasi atsižvelgti į projekto mastą? Štai šiais metais šaliai atstovausianti opera-performansas „Saulė ir jūra“ kur kas specifiškesnis projektas dėl didelio atlikėjų kiekio. Kaip vertinate paviljono organizatorių pastangas susirinkti papildomas lėšas? Gal pastebite pokytį šioje srityje?
– Kaip jau ir minėjau, Taryba yra padidinusi finansavimo sumą, tačiau skiriamų lėšų projekto įgyvendinimui nepakanka. Natūralu, kad projekto vykdytojai visuomet ieško rėmėjų. Tokias pastangas vertiname labai gerai, nes tokiu būdu daugiau komunikuojamas ir pats Lietuvos dalyvavimas Venecijos meno ar architektūros bienalėje. Man labai patinka šių metų pasirinkta papildomų lėšų paieškos kampanija „Meno olimpiada – ir menui reikia sirgalių!“ Tokiu būdu pats projektas ne tik patrauklia, kūrybiška forma skatina visuomenę finansiškai prisidėti prie projekto, bet ir apie save informuoja.
– Kaip vyksta projektų vertinimo procedūra? Kaip sudaroma komisija ir ar ji kas kartą kinta?
– Paraiškų vertinimas vyksta gan įprastai – kiekvienam konkursui iš Lietuvos kultūros tarybos ekspertų duomenų bazėje esančių ekspertų pagal reikiamas kompetencijas yra suformuojama 7 asmenų grupė, kuri Tarybai ir teikia rekomendacijas.
– Įdomu, kokie yra projektų atrankos kriterijai? Ar atsižvelgiama į kūrinio aktualumą, ar stebimos pasaulinės meno tendencijos, į kurias bandoma pataikyti? Galų gale, ar šalis turi reprezentacijos kryptį šioje srityje?
– Projekto meninė idėja – būtent jos aktualumas, įgyvendinimo forma ir kiti aspektai – sudaro 50 proc. galutinio balo. Taip pat vertinamas jau minėtas organizacijos pasirengimas įgyvendinti tokios apimties projektą bei papildomų finansavimo šaltinių pritraukimo planai ir rezultatai.
– Pastovus paviljono organizatorių galvos skausmas – vietos paieška. Ar nesvarstoma, kaip galima būtų palengvinti šią pasikartojančią naštą, taip galbūt sutaupant ne tik pasiruošimui skirtą laiką, bet ir pinigų?
– Nuo ateinančių 2020 m., Venecijos architektūros bienalės konkurso dalyviams siūlysime savo idėjas įgyvendinti ten pat, kur operą-performansą šiemet pristato Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė. Lietuvos kultūros taryba sudarė bendradarbiavimo sutartį su kultūros sektoriui kiek neįprastu partneriu – Italijos kariniu jūrų laivynu (it. Marina Militare), kuriam ir priklauso naudojamos patalpos. Sutartis pasirašyta 2019-2022 metams, galvojant apie patalpų Venecijoje paieškos problemas, o pirmiausia dėl noro sutaupyti tam skiriamą laiką. Tačiau tai nereiškia, kad projekto, kuriam ši erdvė dėl kokių nors priežasčių netiktų, Lietuvos kultūros taryba nepriims. Jeigu matysime, kad projekto idėja reikalauja specifinės erdvės, tikrai prieisime visiems tinkamą sprendimą.
Šiemet 58-ojoje Venecijos šiuolaikinėje meno bienalėje Lietuvai atstovauja menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“. Šalies paviljoną pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, organizuoja Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Paviljono mecenatai „JCDecaux Lietuva“, „Lewben Art Foundation“ bei meno centras „The Momentary“ (JAV).
