Mąstė, kas yra kultūros žurnalistas
Diskusijos dalyviai svarstė, kas yra kultūros žurnalistas. Anot L.Katkaus, tokie klausimai kildavo dar prieš 20 metų: „Tai rodo, kad situacija iš esmės nepasikeitė – mes vis dar esame bazinio supratimo lygmenyje.“
Jis išskyrė dvi kultūrinės žiniasklaidos grupes. Pirmoji skirta kultūrininkų bendruomenei: „Tai yra vadinamoji kūrybinė industrija, kuri generuoja naujas idėjas ir jas aptaria.“ Antroji yra žiniasklaida, kuri visuomenei transliuoja visa tai, kas yra sukurta kultūros srityje.
„Senais laikais literatūros mokslininkas Algirdas Zalatorius vartojo tokią metaforą – literatūros kritikas yra ištempta styga tarp meno ir visuomenės. Manau, kad tą įvaizdį galima pritaikyti ir kultūros žurnalistikai“, – apibendrino L.Katkus.
J.Bučinskaitė pritarė L.Katkui, bet teigė, kad tokių klausimų kėlimas liudija, kad nesame tame pačiame lygmenyje. Prisimindama laikus, kai studijavo Žurnalistikos institute, ji teigė, kad dažniausiai diskusijos apie tai, kas yra kultūros žurnalistas, pasilieka akademinėse institucijose. Todėl patys meno lauko atstovai nežino, kaip bendrauti su jais, o diskusijos kitomis temomis pasilieka uždarose kultūros bendruomenėse.
„Didžiulis paradoksas – kultūros žurnalistų Lietuvoje yra labai mažai, jų niekas nežino, bet jie privalo žinoti visus kultūrininkus. Ši specialybė yra komplikuota, mes jos nesuprantame ir negerbiame tos didžiulės atsakomybės, kurią jaučia kultūros žurnalistai, redaktoriai, kasdien turintys apdoroti didžiulį kiekį medžiagos“, – sakė J.Bučinskaitė.
„Kultūros žurnalistas – yra profesinės veiklos profilis, kuris susideda iš dviejų paradigmų: veikimo pagal žiniasklaidos modelį ir estetinės kategorijos. Kultūros žiniasklaida yra žiniasklaidos sublaukas, kuris taip pat turi specifinius veikimo principus. Yra labai daug tyrimų, kurie apibrėžia kultūros žiniasklaidą kaip gležną gėlelę platesnėje žiniasklaidos ekosistemoje“, – tęsė ji.
Anot A.Kaminskaitės, kultūros žurnalistas – tai žmogus, matantis kultūrinio lauko problemas bei uždavinėjantis patogius ir nebūtinai klausimus: „Jie yra žmonės, kurie atstovauja visuomenės interesui.“
Kultūros žiniasklaida ir viešieji ryšiai
Kaip teigė renginį moderavusi K.Tamelytė, šiais laikais kiekviena kultūros organizacija yra pasikausčiusi viešaisiais ryšiais, t.y. organizacijos pačios rengia tekstus ir siunčia į žiniasklaidos priemones pranešimus spaudai.
„Aktualijų žurnalistai su kalbinamais politikais turi susiformavę ganėtinai antagonistinį santykį, tuo metu kultūros žurnalistas <...> turi turėti kitokį santykį, labiau draugišką“, – prasitarė K.Tamelytė.
Tad kuo viešųjų ryšių specialistas skiriasi nuo žurnalisto? Galbūt toks šių dviejų sričių painiojimas yra ydingas?
Skirtumai yra ganėtinai akivaizdūs, mąstė L.Katkus. Jo teigimu, pranešimas spaudai atspindi vieną nuomonę: „Kaip Kauno literatūros festivalio organizatorius džiaugiuosi, kai mano siųstą tekstą sklaidai portalai įsikelia, kita vertus, dar labiau džiaugčiausi, jeigu mano pranešimu spaudai žiniasklaida pasinaudotų ir visuomenę informuotų savaip. Tai toks keistas ir ydingas ratas. Žurnalistika turėtų drąsiau imtis atrankos.“
A.Kaminskaitė mąstė plačiau: „Kas apskritai yra kultūros žiniasklaida, Kultūros ministerija? Mums patogu sakyti, kad kultūra nėra tik menas, ji apima viską, tačiau kalbant apie kultūros žiniasklaidos ir Kultūros ministerijos kompetencijas pagrindinė tema išlieka menas. Turbūt taip yra todėl, kad Kultūros ministerija iš principo užsiima kultūros sklaida. Ne kultūra. Jeigu kalbame apie reklaminius straipsnius, mes turbūt kalbame tik apie meną. Vienas iš esminių skirtumų yra tas, kad kultūros žurnalistas svarsto, koks vieno ar kito pranešimo spaudai vaidmuo kultūros kontekste. Suprantu, kad taip galvoti yra labai sudėtinga ir galbūt nėra pajėgumų, bet čia atsiranda ir tam tikros kompetencijos. Pasitikėjimo savimi tikrai reikėtų daugiau.“
J.Bučinskaitė teigė, kad žiniasklaida nepriima visų pranešimų spaudai. Anot jos, tai nėra savaime suprantami dalykai. „Kita vertus, mes turime ir kažkokią rėtį, pro kurį sijojame mažiau reikšmingus įvykius. Visgi atrankos dalykas man visada įdomus. Pavyzdžiui, žiūrėdama „Labas rytas“ labai dažnai piktai sureaguoju, nes yra daug kitų gerų menininkų! Labai norėtųsi išlaikyti balansą. Deja, daug ką darome dėl skaitomumo aukodami geras idėjas.“
Ko trūksta
Pašnekovai įvardijo, kokių dalykų stinga kultūrinėje žiniasklaidoje.
L.Katkus vis didėjančiame informacijos sraute pasigenda atrankos: „Anksčiau dar turėjau iliuziją susirasti ką nors „Facebook“, bet dabar žmogui susigaudyti darosi sudėtinga.“
Jo nuomone, kultūrinėje žiniasklaidoje ypač trūksta analizių: „Žinias iš bėdos galime susirasti ir „Google“.“
Tuo metu A.Kaminskaitė tikėtųsi daugiau autorinio turinio: „O kalbant apie žmones – daugiau drąsos ir smalsumo. Juk draugiškai galima užduoti ir nepatogius klausimus.“
J.Bučinskaitė mąstė radikaliau: „Pagalvojau apie kultūros žiniasklaidos uždarymą. Taip būtų užduotas klausimas, ar apskritai yra tas poreikis?“
