Pagiriamasis žodis nesąmonei
Šį tekstą rašau ilgai, bet jis bus trumpas. Kaip pasakojimas apie vakarėlį, suprantamą tik jame buvusiems. Ulijonos Odišarijos kūrinys, į kurį žiūriu, primena neseniai praslinkusį gimtadienį: spalvos, vaisių žievės, užkritusi gėlė. Atrodo, kad kažkur šone turėtų būti šluojamas konfeti ir drebama nuo euforijos bei pagirių.
Kaip ir iš gimtadienio, iš kūrinio tenka grįžti į realybę. Visuotinis karantinas artėja prie pabaigos ir keista vėl matyti paprastus džiaugsmus: alų lauko kavinėje, bučinį, cigaretę prie kavos. Jei taikyčiausi pakliūti į literatūros klasiką, aprašyčiau tai kaip grandiozinę sceną, atskleidžiančią giliausią dabarties būklę. Bet mane labiau domina detalės ir smulkmenos. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, dingo visi įprasti dirgikliai.
Jų vietą užima paryškėjusios fantazijos, keisti sapnai ir gandai apie dalykus, kurių iš tikrųjų nėra. Jau po kelių savaičių namuose draugai pradėjo matyti vaiduoklius ir kortomis burti ateitį. Nors pandemijos laikotarpį lydi nemažai apmąstymų, prasmės tokiame visuotiniame procese iš tikro nėra daug, o psichodelikos apstu. Kaip prasidedant karantinui savo instagramo istorijoje pastebėjo kita menininkė Kira Nova, atėjo metas prisiminti du didelius tabu: šokį vienam gatvėje ir garsius atodūsius masturbuojantis. Tokios pramogos nereikalauja jas palaikančios struktūros ir atrodo kaip sveikiausi veiksmai kontūrus praradusiame pasaulyje.
Ulijonos Odišarijos (g. 1984 m. Vilniuje) kūriniai įsikuria tirpioje zonoje, kurioje jų prasmės skleidžiasi per šmaikščias, keistas ir dažniausiai nesukonkretinamas potekstes. Jie kaip faktai iš truputį kitokio pasaulio, kuriame objektai ir judesiai gyvena savo gyvenimą, o mes nesuprantame, kodėl jie mus sujaudina ar prajuokina. Su Odišarija pirmiausia ir susidūriau kaip su fotografe, kartu su kitais jauniausios kartos lietuvių kūrėjais įnešusia šiek tiek tiesmukumo ir kvailystės į šiaip ypač artistišką Lietuvos fotografijos pasaulį.
Tačiau Londone gyvenanti menininkė taip pat kuria ir videodarbus, performansus (pasivadinusi Sweatlana arba Former Child Star), ir kartu su Jamesu Lowne’u – muziką („Steve & Samantha“). Visi šie kūriniai pasižymi eklektiška ir šiuolaikiška raiška, o jų pamatinė pozicija irgi būdinga daugumai postkonceptualių kūrinių: tai suvokimas, kad idėjinis gylis nereiškia šventos ir vienintelės tiesos, galinčios mums paaiškinti pasaulį. Ir mene, ir gyvenime tai, kas įsimintiniausia, dažnai yra nesuvokiamų ir netvarkingų procesų padariniai.
Jau kurį laiką nesuvokiama viskas. Kokios ribos tarp laiko, skirto svajoti užsižiūrėjus pro langą, ir to, per kurį skambinamės su kolegomis iš savo virtuvių? Mano telefonas labiau nuglostytas nei bet kuris gyvas kūnas, o geriausiai vis tiek susišneku su mėsa, pomidorais ir peiliais. Pradedu suprasti, kodėl natiurmortai iki šiol teikia tiek džiaugsmo. Analizuodamas šimtmečius apimančią maisto ir indų tapymo tradiciją bei joje pasislepiančias prasmes, Normanas Brysonas savo esė pradeda priminimu, kad susitarimas laikyti vienas žmogaus būties sritis kilniomis, o kitas – menkomis arba nereikšmingomis yra ne esminė duotybė, o kultūrinio spaudimo padarinys.
Ne gravitacija, o ideologija lemia, kad melstis ir žiūrėti baletą yra atseit kilniau nei virti grikius ar keisti padangas, nors subalansuotam gyvenimui dažniausiai reikia ir to, ir to. Šią priešpriešą XVI–XVII a. italų ir flamandų tapytojai pasitelkdavo šaržuodami „žemesniųjų“ klasių gyvenimus, pirmame paveikslų plane, šalia žuvų, vaisių ir lėkščių gausos, išstatydami besikuičiančias tarnaites, atsukusias nugaras čia pat išsipildantiems Biblijos siužetams ir šventųjų apsireiškimams. Reikėtų suprasti, kad tai amoralu ir smerktina, tamsumo požymis.
O gal – tiesiog gyvenimas toks, koks yra? Dabar – dar tirštesnis, nei iki šiol esame patyrę. Labai daug nevaldomų ir sudėtingų procesų įvyko, kol buvome priversti gyventi vien naminį gyvenimą. Žmogiški ir politiniai sprendimai susipynė su kažkur fone subrendusiais žiedais ir ūgliais, kurių kvapai ir spalvos perveria kaukes. Prisimenu, ką rašo kolega ir bičiulis Valentinas Klimašauskas: „Laikas lekia kaip strėlė, vaisiai lekia kaip bananai.“ Ir tie, ir tie praskrido kažkur pro šoną. Dar pamatysime, kur ištiško.
Tačiau Odišarijos fotografijoje vaisių žievės nėra ištiškusios. Jos guli darniai ir ramiai, be lūkesčio mus priblokšti didingu, katarsišku pareiškimu. Aš manau, kad būtent toks kūrinys dabar svarbus. Ne dėl to, kad savo kompozicija primena viduramžiškus Kristaus žaizdų atvaizdus, gimdymo išplėstą vaginą ar dar kažką pompastiško. Daug svarbiau tai, kad jis verčia prisiminti sodrias nesąmones, kurių mums visiems dabar trūksta. Vienoje iš savo prieštaringiausiai vertinamų dainų „Eat the Music“ Kate Bush ragina suryti muziką: su gašliu atsidavimu išmėsinėti papają, lupti bananą, iškelti sau orgiją.
Leistis į linksmą sultingą nesąmonę, gaminančią svarbius prisiminimus. Grupelė draugėn sukritusių kūnų, švenčiančių savo juoką ir geismą, gamina nesąmones. Kai kuriems iš mūsų netgi savi vaikai, turtai ar verslai kažkada tebuvo netikėtos nesąmonės. Ir jos svarbios ne tik todėl, kad tapo retenybe laikotarpiu, kai atsitiktinumai ribojami. Nesąmonės, sentimentai, anekdotai ir šventės atakuoja marmurinius kultūros titanų kūnus, padarydami juos savus ir išgelbėdami mus nuo nepakeliamos prievolės visada žvelgti vien į gylį. Tada ant viršaus užkrinta kažkieno dovanota rožė ir žinome, kad vakarėlis baigtas.
Šį trumpą tekstą rašiau ilgai. Man atrodo, vengiau. Pabaigti vakarėlį, pabaigti kontrastus ir skonius, susidūrimus su draugais, kurių, kaip vienos margos daugiagalvės pabaisos, dar ilgai negalėsiu pamatyti. Tikiuosi, kad susitikę vis dar būsime minkšti ir naivūs – mokantys iš kelių spalvų išskaityti gyvenimą, kurio šiuo metu nėra.
