Rašydama šį tekstą jaučiuosi nejaukiai. Žinau, kad fotografija, kurią analizuoju, dienraštyje atsiras be perspėjimų ir nebus paslėpta nuo jautresnių žiūrovų akių. Įsivaizduoju, kad vien dėl tokių nuogastavimų – ką gali įžeisti problematiški vaizdai ir kaip to išvengti – kai kurie kultūringi skaitytojai galėtų apkaltinti mane perdėtu jautrumu ar cenzūra. Juk tarp meno galimybių – ir akistata, ir provokacija, o jas lydintys debatai greitai tampa slidūs.
Andres Serrano išgarsėjo būtent kaip provokuojantis menininkas. Nors meno istorijoje jis paminimas ir kaip vienas tų kūrėjų, kurie fotografiją iš techninės disciplinos transformavo į universalų šiuolaikinio meno įrankį, labiausiai akcentuojamas jo darbus lydintis pasipiktinimas. Bene ryškiausias atvejis – ir Lietuvoje plačiai nuskambėjusi fotografija „Piss Christ“ („Myžalų Kristus“, 1987), kurioje vaizduojamas į šlapimą panardintas krucifiksas. Po 2011 m. Prancūzijoje įvykusio katalikų fundamentalistų išpuolio ši nuotrauka iki šiol eksponuojama įskilusiu stiklu. Meno kritikas Johnas Bergeris šį incidentą pakomentavo lakoniškai – nors agresyvus pavadinimas nebuvo vienintelis aspektas, kurstantis visuomenės aistras, jis taip pat sumažino kūrinio gylį ir atsiribojo nuo įvairiapusiškesnės diskusijos[1].
Dauguma Serrano kūrinių yra provokuojantys, tiesmuki. Abstrakčios kraujo, spermos, šlapimo kompozicijos; išmatų portretai; erotinės mizanscenos ir tarp naujausių – Donaldo Trumpo artefaktų muziejus. Taip pat – portretai. Kunigų, Amerikos čiabuvių, įvairių amerikiečių, tarp jų – Kukluksklano grupuotės narių. Smurtiniais veiksmais ir rasistine ideologija pagarsėjusi neapykantos organizacija nuo XX a. antrosios pusės veikia nebe kaip centralizuotas judėjimas, o greičiau kaip bendras vardas, vienijantis skirtingas neonacių ir kitų ekstremistų grupes. Dešimties fotografijų serijoje „The Klan“ („Klanas“, 1990) Kukluksklano nariai portretuojami su savo įprastais kostiumais: smailiais gobtuvais, žaliomis ir raudonomis skraistėmis, antsiuvais. Nereikia daug vaizduotės, kad suprastume, jog tokių drabužių paskirtis yra gąsdinti: kelti asociacijas su šmėklomis, budeliais, pavojumi. Organizacijos žodynas ir hierarchija taip pat teatrališki – save jie vadina vyriausiaisiais žyniais, nakties sakalais arba, kaip aprašomoje fotografijoje, nematomos imperijos titanais. Juk vienas bet kokią grupuotę labiausiai vienijančių ir įgalinančių reiškinių yra sava estetika ir bendra kalba.
Savo karjeros pradžioje Serrano dirbo reklamos srityje. Akivaizdu, kad tai paveikė jo vizualinę kalbą ir kompozicijos įtaigumą. Galimai – ir meninę laikyseną, susižavėjimą tiriamais fenomenais kartu nuo jų atsiribojant. Panašią distanciją savo kūriniuose yra išlaikęs su Lietuvos nacionaldemokratų partija dirbęs lietuvių menininkas Artūras Raila. Jo kūrinių įtampa gerokai aukštesnė – Šiuolaikinio meno centro parodoje „Cool Places“ planuotas partijos infopunktas nebuvo įrengtas („Mes arba niekas“, 1999), o filmas „Po vėliava“ (1999–2015) filmuotų asmenų pageidavimų nėra rodomas Lietuvoje. Šiuose kūriniuose susidūrimas su ekstremizmu ne toks estetizuotas, ne toks klasikinis, artimesnis blogio banalumui. Bet nei Raila, nei Serrano neužima moralinių pozicijų savo kūrinių atžvilgiu. Pirmasis tai argumentuoja neutraliu tyrėjišku santykiu ir poreikiu pažinti visuomenės kraštutinumus; antrasis – kūrybiniu smalsumu ir vizualiniu susidomėjimu.
Prancūzų teoretikė Hélène Cixous ilgą ir išsamią studiją yra paskyrusi kitam Serrano kūriniui – išmatų fotografijų serijai konkrečiu pavadinimu „Shit“ („Šūdas“, 2007). Savo bekompromisėje, bet elegantiškoje šūdologijoje Cixous pabrėžia svarbų Serrano kūrinių bruožą: jie priverčia prožektorių šviesoje susidurti su tuo, kas yra mumyse ir kuo mielai atsikratome[2]. Automatiškai, ne tik kūnu, bet ir mintimis, tarsi niekada nebūtume turėję išskyrų ar atliekų. Panašiai kaip viso pasaulio baltieji iki šiol stengiasi nusimesti nuo savęs rasizmą, dangstydamiesi teisės aktais, labdaringais darbais ir istorinėmis figūromis – dalykais, kurie atseit viską išsprendė ir dabar atleidžia nuo atsakomybės už ilgų priespaudos metų padarinius. Railos ir Serrano kūriniai yra nemalonūs susitikimai, kuriuos privalome išgyventi, kad nepasijustume pernelyg geri.
Gera provokacija gali apversti jei ne visą, tai bent asmeninį pasaulį: parodyti, kad aklinas gobtuvas iš tikrųjų yra nuogas ir neišdylantis neapykantos veidas, iki šiol tarpstantis mūsų vidiniuose mėšlynuose. Tačiau yra priežasčių, kodėl šio kūrinio apžvalgą pradėjau ir baigsiu skeptiškai ir kodėl rašydama tekstą jaučiuosi nepatogiai. Esu įsitikinusi, kad tokios kaip Serrano moraliai neutralios estetizuotos meninės pozicijos yra vis nereikalingesnės ir ne tokios aktualios. Ir ne todėl, kad nuo jų byra rožančiai. Man baigiant šį tekstą, pasaulis išgyvena COVID-19 epidemiją ir vis stiprėjantį suvokimą, kad, nepaisant visų pastangų, prieš mirtį nesame lygūs. Taip kaip nelygūs visais laikais buvo tampantieji neapykantos taikiniais, galinčiais gauti lemtingą kumštį už savo spalvą, religiją ar pasirinkimą, ką mylėti.
Tokiu laikotarpiu turime nepamiršti, kad nei provokacija, nei akistata negali tapti absoliučia meno pabaiga. Klibant visoms pasaulio struktūroms, laukia daug darbo, kol jas sutaisysime arba pakeisime. Pasimėgavę sąžinės sukrėtimais turime atsigręžti į kūrėjus, kalbančius empatiškesne, sunkiau monetizuojama kalba, ir įsiklausyti į jų žodžius. Neleiskime niekam – net menininkams – atsitraukti nuo savo darbų per moralinį metrą ir palikti mūsų vienų kambaryje su rasistu.
VšĮ „Lewben Art Foundation“ 2014 m. įsteigė meno mecenatas, kolekcininkas ir „Lewben Group“ valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas kartu su žmona Rita Kavaliauskiene tam, kad nuolat auganti ir jau per 1500 darbų turinti bei daugiau nei 300 menininkų pristatanti kolekcija taptų atvira visuomenei.
Meno fondo kolekciją sudaro įvairiausių XVIII a. pab.–XXI a. pr. medijų meno kūriniai, pradedant tapyba, skulptūra, fotografija, grafika ir baigiant videodarbais, instaliacijomis ar performansų dokumentacijomis.
Kurdama, inicijuodama ir prisidėdama prie įvairiausių modernaus bei šiuolaikinio meno projektų „Lewben Art Foundation“ skatina domėtis vizualiaisiais menais. „Lewben Art Foundation“ jau yra surengusi kelias dešimtis parodų, išleidusi nemažai meno albumų ir menininkų monografijų. Ateityje „Lewben Art Foundation“ ketina steigti savas parodų erdves, o šiuo metu bendradarbiauja su profesionaliomis vizualiųjų menų institucijomis Lietuvoje ir pasaulyje.
Kviečiame su visa kolekcija susipažinti mūsų virtualiame muziejuje.
[1]John Berger on Artists. Sud. Tom Overton. Londonas: Verso, 2015.
[2] Helene Cixous. Poetry in Painting. Writings on Contemporary Art and Aesthetics. Sud. Marta Segarra ir Joana Masó. Edinburgas: Edinburgh University Press, 2012.
